2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis

Apie pėdkelnes

Nusipirkau pėdkelnes. Labai gražias, labai violetines, labau švelnias. Pėdkelnės kaip pėdkelnės. Bet pirmą kartą mano gyvenime prie pėdkelnių buvo dar pridėta instrukcija kaip jas apsimauti.
Kas per laikai. Prie visko yra instrukcijos. Arba bent jau nupiešta rodyklytė, į kurią pusę sukti. Bėda tame, kad aš turiu instrukcifobiją. Dėl to iki galo negaliu susidraugaut su savo telefonu. Skaitant instrukciją mano sąmonė persikelia kažkur labai toli, o akys beviltiškai  skanuoja raides ir schemas.
Instrukcijų rašyotjai-paišytojai nori užgrobti visas sritis. Jau ir iki pėdkelnių priėjo. Viską jiems reikia sukomplikuoti. Pėdkelnės - toks labai moteriškas jaukus dalykas. Bet greitai prie jų atsiras krūva perspėjimų -  pavojingos vaikams iki 3 metų, nekišti į burną, nerišti ant kaklo, gali sukelti uždusimą...
Pėdkelnių movimas - intymus ir vientisas veiksmas. Tik technokratas galėjo sugalvoti, kad   šis procesas susideda iš 5 etapų.
Prašom pastudijuoti, mielos moterys (nemoterys irgi).