2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Apie chokėjų


Gaila, kad baigėsi ledo rutulio čempionatas. Bet labai gerai baigėsi - suomių pergale. Kaip tik taip, kaip aš ir norėjau.
Visai neseniai atradau šią savo aistrą. Ir taip įsiaistrinau, kad dabar bus sunku išsiaistrinti atgal. Lauksiu kitų metų.
Krepšinis man visai nepatinka. Man tiesiog negražu. Ilgažmogiai ištysusiom galūnėm nedžiugina mano akių. Ir apranga, tiesą pasakius, šiaip sau. Plevesuojantys pantalonai - ne seksi.
Futbolas gerai. Gražiai bėgioja vyrukai. Ir linksmai žiūrisi žalios žolės fone. Futbolas gerai. Tik kartais per ilgai jie laksto-laksto-laksto paskui kamuolį, o rezultato kaip nėr taip nėr. Bet vis tiek gerai.
O chokėjus - visų geriausia.Gražūs vyrai. Virtuoziškai juda ledu. Švariam baltam fone. Be to ir pasistumdo, ir iš alkūnės žiebia, ir apsitalžo, ir lazdas sulaužo, ir į sienelę vožia vienas kitą. Ko dar norėti? Viskas savo vietoj. Greitis, jėga, agresija, taiklumas.
Žiūrėjau daugumą žaidimų per internetą. Labiausiai patiko suomių ir švedų komentatoriai. Nors nieko, išskyrus keiksmažodžius, nesuprantu - bet jie taip aistringai komentuoja, kad negali likti abejingas. Rusai per daug kiša savo asmeninę nuomuonę ir komentuoja pakankamai nuobodžiai. Vokiečių komentatorių rekomenduoju klausyti kai kamuoja nemiga. Lietuvis irgi komentuoja absoliučiai niekaip. Jei jo ir nebūtų - niekas nepasikeistų. Nenustebčiau, jei jis tuo pat metu krapšto nosį ir rašo smsus panelei.
O vakar finalą žiūrėjau akis išpūtus. O paskui džiaugiausi pergale.