2011 m. gegužės 17 d., antradienis

Apie vinis ir žodžius

 Foto: Elinor Carucci


Vienas jaunuolis buvo labai ūmus ir nesivaldantis. Supykęs svaidėsi žodžiais, skaudindamas aplinkinius. Vieną dieną tėvas davė jam maišelį vinių ir liepė kiekvieną kartą, kai jis nesuvaldys savo pykčio, įkalti vieną vinį į tvoros stulpą.
Pirmąją dieną vaikinas įkalė į stulpą kelias dešimtis vinių. Stulpas buvo padarytas iš labai kietos medienos, į kurią vinys sunkiai lindo. Po savaitės vaikinas suprato, kad lengviau susivaldyti, negu pastoviai mojuoti plaktuku. Po to įkaltų vinių skaičius ėmė mažėti su kiekviena diena.
Tą dieną, kai vaikinas nė karto neprarado savitvardos, tėvas pasakė, kad tokiom dienom jis gali ištraukti iš stulpo po vieną vinį.
Ir, pagaliau, atėjo diena, kai stulpe nebeliko nė vienos vinies.
Tėvas tarė sūnui:
- Tu puikiai padirbėjai. Bėt pažiūrek, kiek skylių liko stulpe... Taip pat ir žmogaus sieloje lieka žaizdos po skaudžių žodžių. Ir kiek paskui beatsiprašinėtum, lieka randai.

(autorius nežinomas)