2011 m. gegužės 20 d., penktadienis

Apie dialogus



Su kuo jūs daugiausia kalbates?
Ne ne, konkrečiai už jus aš atsakyti negaliu, bet aš ir, drystu manyti, dauguma žmonių, daugiausia bendrauja su savo fantazijomis, o ne su realiais žmonėmis.
Dar kartą primenu, kad gerbiamoji redakcija psichologijos diplomų neturi, tiesiog stebi aplinkinį pasaulį pro mažą skylutę ir laisvu nuo nagų krapštymo laiku bando pasigilinti į savo nelogiškų veiksmų prigimtį.
Vat mėgsta žmonės daryti išvadas iš neaišku ko. "Jis į mane keistai žiūrėjo, o dar TAIP šypsojosi... reiškia jis mane niekina". O žmogus gal TAIP žiūrėjo ir TAIP šypsojosi, nes kitaip jo veidas šypsotis negali ir tai reiškia tik simpatiją ir draugiškumą. "Ji mane pakvietė susitikti, nors iš tikrųjų tai visai nenori, tik iš mandagumo." O ji gal labai labai nori ir laukia laukia.
Kalbėjimas su savo fantzijomis neapsiriboja vienu sakiniu. Ne. Tai labai įtraukiantis procesas. Iš pradžių galvoje atsiranda pašnekovas - tas, kuris TAIP ar NETAIP pažiūrėjo. Kažką pasakė ar nepasakė. Ir vietoj to, kad pašnekėti ir išsiaiškinti situaciją realioje plotmėje, mes savo fantazijų kolboje išsiauginame homunkulą ir įsikišame į savo galvą. Ir nešiojames jį kokį pusdienį. Ir šnekames kaip su dideliu. O jis ir atsako, tas mūsų alcheminis nykštukas. Ir tiek galima prisikalbėt su juo, kad sutikus tikrąjį asmenį jau nebeaišku kaip ir bendraut su juo.
Kartais tas mūsų personažas gali mus užvesti taip, kad ohoho. Žmogus neatsako į telefono skambutį, o galvoje jau prasisuka penkios santabarbaros serijos. Kai nelaimingasis nieko neįtardamas paskambins atgal, kas jo laukia?
Pavizdžių galima prirašyti daug. Bet manau viskas daugiau ar mažiau pažįstama.
Kur visi tie dialogai vyksta? Vienoj atskirai paimtoj galvoj. Ir ta atskirai paimta galva, prikimšta tariamų pašnekovų yra pakankamai pavojingas dalykas. Ne. Ne bomba. Ir ne šizofrenija. Tik mūsų fantazijos. Kurios įtakoja mūsų kasdienius veiksmus.
Visos nuostatos ir sprendimai yra irgi toje pačioje galvoje. Į tą palyginus nedidelį, apvalainą, plaukuotą daiktą telpa labai daug visko. Ir reikia mokėti atsirinkti tai, kas tikrai yra reikalinga, o kas tik šiukšlės.
Fantazijų dar niekas neatšaukė.
Bet. Nereikia į kito žmogaus burną dėti žodžių, kurių jis nesakė. Nereikia nepamatuotų išvadų.
Dažnai viskas yra daug paprasčiau, nei atrodo.