Apie pasaulio pabaigą

Būna. Netikėtai atsidūri toj pačioj vietoj, kur buvai kažkada. Visai su kitais žmonėmis. Visai netikėtai netikėtai. Apsidairai. "Aš čia buvau". Keista. Ir ką? Ir visai nieko. Vieta ta pati. Beveik ta pati. Žmonės kiti. O svarbiausia - aš kita.
Kaip sakė senovės graikai - negali įbristi antrą kartą į tą pačią upę. Vanduo nutekėjo.
Ir teka ir teka.
Va, neseniai turėjo įvykti pasaulio pabaiga. Aišku, aš be masinės informacijos priemonių praleidau visą šitą reikalą. Tik kitą dieną kažkas pasakė. Praleidau neįvykusią pasaulio pabaigą.
O ką aš daryčiau jei TIKRAI žinočiau, kad, tarkim, poryt  - Pasaulio Pabaiga. 16:15 vietos laiku. Turi dar 2 dienas.Visi variantai, kurie šauna man į galvą tokie kvaili ir beprasmiški, kad net gėda prisipažinti (daug ir skaniai valgyčiau ir t.t.). Atsiprašyti visų už "jei aš tave kada nors netyčia įskaudinau"? O kas jei neįskaudinau, bet po tokio atsiprašymo žmogus ims įnirtingai bandyti prisiminti - "o gal tikrai ji kažką buvo padarius negero, jei dabar va sugalvojo atsiprašinėti?" Dar ir prisigalvos ko nebuvo. Ir taip prisigalvos, kad ir atleisti nebesugebės. Ir sutiks Pasaulio pabaigą su neramia dušia. Todėl atsiprašinėti reikia iš karto: padarei - atsiprašei. Viskas aišku ir ramu.
Ką dar galima būtų daryti per paskutines valandas?
Nuskristi į pasakišką gamtos kampelį ir grožėtis saulėlydžiu? Gražu. Bet turbut būtų be galo liūdna. Žinant, kad jis paskutinis.
Nenoriu žinoti apie pasaulio pabaigą. O ji ateis. Kiekvienam savo. Sulaukus 86 metų. O gal 54. Anksčiau ar vėliau. O gal visai netikėtai.
Praeitą savaitgalį pasisupau ant labai baisių supynių. Ajajaj kokių baisių. Ir supratau, kad labai noriu gyventi. Nes buvo taip baisu baisu. Kad mano visos kūno ląstelės rėkė - paleisk mus iš čia, pastatyk ant žemės, mes nenorim mirti! Tikrai labai baisu. Nemoku nusakyti.
Tarkime tai buvo mano asmeninė pasaulio pabaigos repeticija.
Todėl reikia kiekvieną dieną išgyventi kaip paskutinę. (Taip taip. Aš banaliai rašau. Bet ką jau padarysi, kad universalios tiesos yra paprastos, banalios ir iki skausmo nuzulintos.)
Tai gi, aš kasdieną valgau skaniai. Man tai patinka. Stengiuos atsiprašyti, o geriau neskaudinti kitų. Tik ne visada randu laiko pasigrožėti saulėlydžiais.
Nenoriu žinoti apie pasaulio pabaigą. Nenoriu žinoti, kas bus rytoj. Taip įdomiau gyventi. Kai nežinai, kas laukia už kampo. Ir netikėtai atsiduri vėl toj pačioj vietoj, kur kažkada jau buvai. Ir apsidairai. Ir pagalvoji, kad vieta tokia pat. Beveik tokia pat. O aš jau kita.