Važiuodama autobusu žiūriu pro langą kaip į televizorių. Juda žmonės, šunys, namai, kiti autobusai. Televizoriuje skuba gyvenimas. Kažką galvoju, siuntinėju mintis iš kairio pusrutulio į dešinį ir atgal, iš tuščio į kiaurą. Žvilgsnis slysta gatvėm, iškabom, praeivių kepurėm.
Autobusas sustoja stotelėje. Laukiantys žmonės žiūri į autobuso vidų kaip į televizorių. Du ekranai vienas priešais kitą. Kaip toj instaliacijoj - televizoriai žiūri vienas į kitą.
Ir staiga žvilgsniai susitinka. Įsminga. Ir pažadina. Suprantu, kad tai ne televizorius. Šitas žvilgsnis paliečia. Akimirkai. Ir nuslysta atgal.
Toliau už lango keičiasi vitrinos ir sankryžos, tiltai ir parkai.
Vaizduoju, kad skaitau protingą knygą.