Teoriškai, viskas paprasta. Pvz.:
A+B=C, H+F=Ž, Ė+O=Ū ir t.t.

Tačiau praktikoje visada viskas kitaip. Nėra didelės lentos su kreida prirašytom formulėm. Išprotėjęs profesorius suvalgė kreidą ir atsisėdęs ant lentos išplaukė į Panamą.
Taigi, tas pats  banalusis A+B=C pavirsta realybėje į lygtį su begalybe kintamųjų: A+B+x+y+z+........= a bala žino, kam ten kas lygu, o kam nelygu.
Ir kaip tuos nežinouosius sužinoti? Empyriniu ir organoleptiniu būdu. Pauostyt, palaižyt, paspardyt. Paprasčiau tariant - bandymų ir klaidų metodu.
Intuicija čia irgi praverčia, bet šitą subtilę damą dažnai pakeičia norai, vaizduotė ir iliuzijos. Atsargiai su intuicija. Dar neaišku, kur nuves švelniai kuždėdama "aš viską žinau geriau už patį žinojimą".

Dažnai abejoju, ar patirtis iš tiesų suteikia išminties. Kartais kai ažiūri - ta patirtis atsiduoda degutu, naftalinu ir rūdimis. Žmogus pavirsta į surūdyjusį raganosio skeletą, spjaudantį karčiom seilėm ir mokantį reaguoti į aplinką tik keliais užsiprogramuotais būdais.

Kažkokiu būdu galvoje susidelioja įvykių modelis - kad tam tikri veiksmai tarpusavyje susiję. "Jei asmuo A daro veiksmą B, o aš atsakysiu veiksmu C, tai gausiu didelį saldainį". Visai patrukli, patogi teorija. Kartais labai padeda. Dažnai netgi veikia. Kol neįsivelia ankščiau minėtieji kintamieji. Ir visa graži veiksmų seka vietoj didelio saldainio duoda didelį ... patysžinotkokįžodįnoriuparašytibetneparašysiu.

Ir viskas būtų nuostabu, jei žmonės tai suprastų ir taikytų kasdieniniame gyvenime.  Bet paprasčiau galvoti, kad kažkada, praeitame tūkstantmetyje išmokta formulė tinka visiems gyvenimo atvejams. Kas suveikė sužavėti klasiokę šeštos klasės žiburėlio metu vargu ar veiks kai žilė barzdon. Nuo pirmo sėkmningo bandymo  išvengti  tėvelių bausmės, išsisukti nepadarius namų darbus ir pasimatymo laikų daug kas pasikeitė...

Nieko aš šitame gyvenime nesuprantu. Viską, ką Lietuvos švietimo ministerija daug daug metų bandė sukišti į mano galvą sėkmingai pamiršau. Sunkiai skiriu pliusą nuo minuso. Pagal tikimybių teoriją kartais atspėju. Todėl nesukdama galvos drąsiai minu ant eilinio grėblio.

Ir ką aš čia tuo norėjau pasakyti? Kaip visada pamečiau mintį. Na, galų gale, kaip sakė senasis gerasis ūsuotasis Einšteinas "Jeigu faktai neatitinka teorijos – pakeisk faktus".

EInu pirkti džinsus. Labai sudėtinga procedūra.