Dar noriu pasidalinti psichologės Olgos Krasnikovos mintimis apie bendravimą.

Dažnai sutikdami įžeidų žmogų, mes pradedame veidmainiauti, pataikauti ir galvojame, kad taip pasireiškia mūsų gerumas - kad tokiu būdu mes juo rūpinames: patarnaudami jo įžeidumui mes darome jam gerą. Bet taip nėra.
Veidmainystė ir pataikavimas negali būti dorybėmis, nepriklausomai nuo to, kokių motyvų paskatinti, taip pat, kaip ir mūsų pakantumas.
Kuo skiriasi pakantumas ir tolerancija? Pakantumas - tai, kai viduje aš visus savo jausmus užspaudžiau. Nepasitenkinimą, nesutikimą, susierzinimą, kartais net neapykantą. O išorėje aš šypsausi, linksiu galvą, pritariu ir neprieštarauju. Bet tai neturi nieko bendro su tolerancija. Todėl, kad tolerancija - tai vidinis priėmimas be pasipiktinimo, kito žmogaus smerkimo ir pykčio.
Dažnas pakantumo rezultatas - apkalbos. Nes čia aš iškentėjau, ištvėriau, bet paskui einu į kitą vietą, kur jaučiuosi saugus ir ten aš jau viską išklosiu, ką aš galvoju apie kito žmogaus elgesį. Todėl toks pataikavimas prie gero nepriveda.
Svarbu atsiminti, kad už savo jausmus atsakingas pats žmogus. Aš negaliu įžeisti ir manęs negali įžeisti. Aš galiu tik įsižeisti. Tai mano pasirinkimas kaip aš reaguoju ir kaip ilgai, ir ką paskui su tuo įsižeidimu darau. Arba aš apmąstau situaciją ir priimu tam tikrus veiksmus, arba aš savo įsižeidimą palaikau ir puoselėju.
Be to, įsižeidimas gali būti puikus manipuliacijos būdas. Todėl pataikauti jam nėra jokios prasmės.
Anksčiau ar vėliau žmogus gali sužinoti, kad, pasirodo, mes su juo nesutinkame ir, kad visą tą laiką mes jį tik pakentėme. Iš kur sužinos? Greičiausi iš mūsų pačių. Pakantumas baigsis ir mes jam išklosime viską, kas ilgus metus kaupėsi. Ir jam tai bus skaudus smūgis ir nusivylimas. Tai yra, mes kentėjome dėl santykių išsaugojimo, o iš tiesų, santykiai pastatyti ant veidmainystės, palaipsniui griuva.