1831 m. graviūra. 23 metų Venecijos gyventoja pavaizduota prieš ir po choleros

Pirmą kartą buvau pas anglišką daktarą. Ir šiaip jau daugiau, nei 2 metus nesilankiau pas mūsiškus. Nepatinka man pas juos eiti. Bet kartais reikia, kai supranti, kad be antibiotikų nesusitvarkysi.
Tai buvo trumpiausias apsilankymas pas gydytoją mano gyvenime. Paklausė manęs, kas yra, jau prieš tai telefonu pasipasakojau savo negalias. Paklausė plaučius (du kartus giliai įkvėpk ir tik iš nugaros). Ir išrašė receptą. 2 minutės. Viskas. Jokių temperatūrų, jokių kraujo tyrimų, jokių gerklių žiūrėjimo. Viens, du - lauk, negaišk brangaus laiko.
Buvau prigasdinta, kad daktaro aš iš vis nepamatysiu, kad geriausiu atveju pakalbėsiu su sesele. Ir kad antibiotikų jie neišrašo net turint 40 temperatūros.
Bet, matyt, aš atrodžiau tokia paliegusi, kad niekam klausimų nekilo.
Vaistus kažkodėl vaistininkas duoda ne iš karto, o reikia palaukti. Laukti teko geras 20 minučių. Paprastus fabrikinius vaistus dėžutėje įdėjo į maišelį. Ant maišelio užklijavo lipduką su mano vardu, kuris jau ne pirmą kartą pavirsta į "Levą". Leva, tai Leva. Svarbu, kad vaistų gavau. Tik vis tiek visas tas ilgas vaistų išdavimo procesas man liko neaiškus. Dar viena angliška paslaptis, kaip ir du kranai.
Belaukdama vaistų, besitrindama po parduotuvę prisipirkau salsų, humusų ir gvakamolių. Guliu savo karališkoj lovoj. Pritrupinsiu ir pridrabstysiu. O paskui teks miegoti kaip princesei ant žirnio.