2012 m. vasario 22 d., trečiadienis

Nežinau kur

Turiu nekviestų svečių. Jau 3 savaites.
Nesuprantu. Vėl sergu ar - dar vis sergu. Liga iš vienos formos pereina į kitą. Vis kitaip bjaurią ir nemalonią. Pagerėja porai dienų ir vėl iš naujo. Panašu, kad visi britaniški virusai prieš mane susimokė.
Gripu paskutinį kartą sirgau kokiais 2004 metais, kai sugalvojau pasiskiepyti. Nepatiko. Dabar nesiskiepijau - pats įsiskiepijo. Ir dabar labai nepatinka.
Nosies gleivinė pluša kaip socialistinio darbo didvyris, siekdamas užsitarnauti auksinį medalį "plaktukas ir pjautuvas". Produkcijos prigamino penkiems metams į priekį. Tik spėk pūsti. Bet džiaugsmo maža.
Kiekviena kūno ląstelė skauda. Prisimenu, kaip mokykloje fizrukas mėgo sakyti, kai po didesnio krūvio visiems skaudėjo raumenis "dabar užtai žinote, kad raumenys yra". Taip ir aš dabar žinau, tai yra, jaučiu, kad mano menkas kūnelis sudarytas iš 75 trilijonų ląstelių. Kiekvieną ląstelę jaučiu asmeniškai.
Bet smagiau, kai jos gyvena be skausmo ir užsiima savo kasdieniais darbeliais per daug neprimindamos apie savo egzistavimą. Jos užsima savo reikalais - aš savo. Gyvename santarvėje, vieni kitiems netrukdome. Aš joms duodu valgyti, išvedu pakvėpuot grynu oru, kartais panuodiju alkoholiu, jos man už tai kitą dieną atsikeršija... taip ir gyvename pamažu. O dabar ta visa septyniasdešimtpenkitrilioninė kompanija man choru rėkia - mums skauda, ieva, gelbėk! Bandžiau gelbėti paracetamoliu, nepadeda. Gaila man jų, stengiasi, kovoja su virusais, bando išvaryti. O tie nenori nešdintis.
Rytoj bandysiu gauti receptą antibiotikams. Reikia išorinės pagalbos. Bet girdėjau, kad čia antibiotikus labai nenoriai dalina.