Foto: Masao Yamamoto
Pavasaris. Pavasaris. Pavasaris.
Toks lauke pavasaris, kad norisi pavirsti šlubu katinu nušiurusiais kailiniais ir rėkti bjauriu balsu kartu su visom savo blusom, kad pavasaris atėjo. Rėkti taip, kad visi ailirofilai pavirstų ailurofobais. Garsiai garsiai, kaip muedzinas iš minareto. Maža ką, gal ne visi dar pajautė pavasario atėjimą.
Savo tikrame pavidale tokios saviraškos sau leisti negaliu. Bjaurų balsą turėti tai turiu, tik suimtų už terorizmą iškeiptoj formoj. O man negalima. Kaip tik dabar tikrina mano kriminalinę istoriją. Turiu būti be nuodemės, kaip pieniškas dantukas, kaip bežiovaujant išsiritusi ašara, kaip angelo daina. Angelo, o ne morčiuojančio katino.
Todėl striksėdama gatve iš rankų sukinėjimo kursų savo viduje garsiai garsiai bliaunu - pavasaris, pavasaris, pavasaris.
Šokinėju gatve ir jaučiu, kad parskrido visi mano vidiniai paukščiai, sėdi ant dūšios stygų ir valosi savo plunksnas nuo žiemos dulkių. Ir kažką labai galvoja. Ot tai bus man, kai sugalvos.
Šiltas miestas kvepia žydinčiais krūmais ir piko valandos mašinų kvėpavimu. Ir nesinori namo. Gal pasistatyti parke palapinę ir protestuoti prieš viską? Bet subėgs minia bendražygių, paskui juos žurnalistų, paskui anuos žioplių, paskui trečius politikų. Pirmi rūkys žolę ir skaitys Karlą Marksą, antri kiš po nosim mikrofonus, treti žiopsos, o paskutiniai žadės viską padaryti gerai.
O man nieko ir nereikia. Ir taip viskas labai gerai.
Sveikinu su kalendoriniu pavasariu ir Šv. Dovydo, Velso globėjo diena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą