Šventasis Osvaldas

Šiandien buvo ta baisioji diena, kai moterys galėjo pasipiršti vyriškiams. Labai daug istorijos nekrapščiau, žinau tik tiek, kad vadinasi ji Šv. Osvaldo diena ir 1288 metais Škotijoje buvo priimtas tokis įstatymas. Ne šakėm ant vandens rašytas. Juodom avim ant baltų lankų.
Taigi šiandien visi jauni ir netekėję britai pasiėmė neapmokamą laisvadienį ir išskrido į Marsą užsirakino namie, atjungė visas ryšio priemones ir slėpėsi po lova. Nes kaip žinia visi jauni ir netekėje britai, visi alei vieno tokie, kad tik griebk ir tempk prie altoriaus, net panagių netikrinus.
 Aš kaip švenčių ir ypatingų progų nemegėja skaitau, kad banalu ir lėkšta daryti tai, ko iš tavęs tikisi visuomenė. Per daug nuspėjama. Geriau netikėtai, iš pasalų. Kai neginkluotas, nepasiruošęs. Kad užtikrintai. Širdies smūgis. Jei medžiot, tai medžiot.
O iš tiesų, net laiko nebuvo.
Ryte atsikėliau kaip zombis, pasipiktinusi, kodėl mane keistas garsas kviečia iš ano svieto. Šiaip ne taip išsvirduliavau į platų pasaulį. O autobuse visi kaip vienas norėjo šalia manęs prisėsti. Jokios ramybės. Ir daug laisvų vietų, prašom. Ne, visi prie manęs. Nuo jauno iki seno. Tik pirškis, Sedova. Kaip medum patepta. Galiausiai įlipo į autobusą pagyvenusi pora. Moteris su ratuota terba ir sutuoktinis, ar partneris, kaip čia madinga vadinti. Priekyje yra specialiai skirtos kėdės visokiems vežimuotiems, ratuotiems. Ne. Ji pareiškė: "Man šitos kėdės nepatinka, aš noriu prie tos jaunos ledi". Jauna ledi - tai aš. Šviežiai išsikasęs zombis, dar žemių dorai nenusipurčius, vienok medutis. Ir ta pagyvenusi ledi savo retuota terba pervažiavo savo džentelmenui per kojas ir taip elegantiškai šlumšt ant mano palto skverno. Sėdim dvi ledi. Va. (Istorija be moralo).
O. Vakare po visų darbų stoviu su drauge, kalbuosi. Irgi ledi, ką jau čia. Visos mes tokios. Ant šaligatvio. Prie šlovingo Wetherspoons pabo. Kur visi kam virš 70 ir kieno veidas madženta (ai, nežinau, kaip čia lituanistiškai korektiškai pavadinti, gal pur pur purpirinė) spalvos renkasi. Kas nepaeina, motorizuota kėde atvažiuoja. Pora pintų išgeria ir toliau rieda. Taip turi atrodyti užtarnautas poilsis.
Stovim, šnekam. Pro šalį eina atitinkamas vyršikis: 70, madženta. Brrr... Kreipiasi į mane:
- Tu kinietė?
Žiūriu į jį šnairai.
- Ar tu kinietė?
Žiūriu į jį dar šnairiau. Ne kaip ledi.
Pajautė per savo madžntą mano nedraugiškumą.
- Ne, tu ne kinietė. Tu lenkė.
Taip ir diena praėjo. Nepasipiršus.
Tai va, mielas Rokiški, toks mano raštiškas pasiaiškinimas. Gal po 4 metų pasiseks geriau.