2012 m. kovo 16 d., penktadienis



Niekuo negalima pasitikėti.
Ateina kaimynas pakistanietis. Su plastikinėm dėžutėm maistui.
Sako - buvau pas sesę, pridėjo man valgyti, va čia tau, paragauk. Pakora jogurto padaže. Paragavau. Pakora skani. Jogurto padažo nejaučiau. Jaučiau deginimą ir skausmą. Gerai, kad virtuvė didelė. Yra kur išsižiojus lakstyti ratais. Taip, sako kaimynas. Truputį per aštru.  Aha. Sakau aš, braukdama ašaras. Truputį.
Gesinau mėtiniais ledinukais. Šiaip ne taip.
Sako - be prieskonių maistas neturi skonio, prieskoniai viską apjungia, jei nedėtų mano sesuo tiek čili pipirų, niekas šeimoj nevalgytų, juk be skonio maistas tada. Geriu sultis dideliais gurkšniais. Sunku pakomentuoti skonį, kai skonio receptoriai perdegę.
Šiandien ateina su plastikine dėžute. Žiūriu įtariai. Pulsas padažnėjo. Sako - tu norėjai paragauti okrą. Va, mano sesuo vakar pagamino ėrieną su okra. Labai skanu. Aštru? - klausiu. Ne, ne visai neaštru. Visai neaštru. Tikrai? Juokiasi. Tikrai tikrai, nemeluoju. Aha. Šį kartą pavyko išvengti trečio laipsnio nudegimo. Bet jo "visai neaštru" kaip čia pasakius...
Niekuo negalima pasitikėti.
Laukiu kito lauknešėlio...