2012 m. balandžio 17 d., antradienis

Manų košė


Draugas klausia: o tu valgytum teikavėjuj (take away aka net nžn kaip lietuviškai - užkandinė? na, ne visai... kalbininkai - kimbam į darbą, kuriam "išsineštuvę" kokią taissss)?
Valgyčiau, kodėl ne? Na, supranti, ten ne restoranas, o toks paprastas pakistanietiškas teikavėjus. Bet labai skanu ten. Tvarkinga? Taip, tvarkinga, žmonės su šeimom ateina ten valgyt. Geriausias Mančesteryje, kiek esu valgęs. Ar valgytum ten? Tai kodėl klausi, valgyčiau, aišku. Na, supranti, ten NE RESTORANAS. SUPRANTU - aš žinau, kas yra take away.
Nemaniau, kad aš tokia atrodau, kad reikia atsargiai klausti, ar valgyčiau "ne restorane".
Prieš važiuojant dar kartą klausia - bet tu supranti, kad ne restoranas ten?
Hmmmmm?!
Miela užkandinė, kėdės net tokios pintos karališkos, vos ne sostai. Ant sienų paveikslai, vaizduojantys rytietišką kasdienybę. Labai neblogai kaip užkandinėj.
Ir tikrai labai skanu. Avienos karahi mmmm... Viskas ten skanu. Valgiau kelis kartus. Ir dar valgysiu. Ir kitiems rekomenduosiu.
Pakistanietiškų užkandinių čia tikrai netrūksta. Gerą nuo prastos atskirti paprasta: jei lankytojai ne europiečiai, o pakistaniečiai ir su šeimomis - reiškia tikrai gerai, kaip turi būti iš tikrųjų, o ne belekas, vis tiek pachmielingi anglai studnetai surys.
Aviena, vištiena, ryžiai, naanai, čapati - viskas nuostabu. Bet.
Vieną kartą ėmėm maistą išsinešimui. Sako - aš ir desertą paėmiau. Vadinasi "Kir" (kheer). Tradicinis pakistanietiškas desertas.
Pavalgiau ėrienos. Sparnų aštrių. Viskas dega. Imu desertą. Imu šaukštą. Kažkas balto, smulkintom pistacijom pabarstyta. Tikiuosi tūkstančio ir vienos nakties stebuklo. O ten - o ten - o ten - manų košė!
Po to kai manų košė vaikystėje bandė pakliūti į mano burną visais įmanomais niekšiškais būdais. Apsimesdama "lėktuvėlis skrenda žžžžžžžž ir tiesiai į burnytę" , "traukinukas čiučiučiu tiesiai į tunelį"... Manipuliuodama tyrais vaikiškais jausmais - už mamytę, už tėvelį...
Ne, brangi manų koše, nepavyks tau apsimesti desertu. Aš jau užaugau.