2012 m. balandžio 7 d., šeštadienis


Vienas balanadukas trečiadienio naktį pasimirė. Šalta naktis buvo. Aš pegedėjau, nubraukiau neskūpią moterišką ašarą, o šeimyna toliau gyvena, kaip toj dainoj "отряд не заметил потери бойца".
 Atrodytų, tik kažkoks apšepęs kleckas nugaišo. Bet aš stebėjau jo trumpą gyvenimą nuo kiaušinio. Nieko asmeniško, tik su kiekvienu išėjimu atsiranda maža tuštuma. Jo gyvenimas buvo trumpas, matė tik savo apkakotą lizdą. Nepažino gatvės dulkių ir mcdonaldso vištienos skonio.
Kaip pasakė kažkuris psichologas, gal Viktor Frankl, o gal ir kitas, neatsimenu nei autoriaus, nei citatos pažodžiui: jei myli savo šunį - myli visus šunis, jei myli savo tėvą - myli visus senus žmones... pratęsiant - jei myli balandžius kaimynų balkone - myli visus paukščius.

Neseniai mirė mano pažįstamo tėvas. Jam buvo 102 metai. Beje, jis buvo Lilės Brik (Majakovskio mūzos) pusbrolis. Vienas iš tų keistų atvejų - nesitikėjau Anglijoj susipažinti su Lilės Brik giminėm.
Ir visiškai kitaip vyksta pasiruošimas laidotuvėms ir gedėjimas. Nėra to lietuviško dramos būrelio. Be abejo, skaudu laidoti tėvą. Nesvarbu, kad supranti, kad jau jis ir pats norėjo išeiti, nes paskutinius keletą metų praleido patale, pats sakė, kad per ilgai gyvena. Išsiskyrimas visada skaudus. Bet palyginimui su mano močiutės laidotuvėm, kuri mirė 86 metų, irgi ne jėgų žydėjime - nėra to nereikalingo savęs skaudinimo, graužimo, kaltės jausmo ir mirusio kulto kūrimo. Viskas gražiai. Sūnus ruošia kalbą laidotuvėms, man papasakojo, ką kalbės - juokingus atsitikimus iš tėvo gyvenimo, kad visiems būtų gera nuotaika. Ant stalo ir lentynos sustatytos užuojautos atvirutės - gražios, skaidrios - vyšnių žiedai, gamtos vaizdai. Kurjeris atnešė vainiką: oranžinės rožės, mėlyni vilgdalgiai, raudonos uogos... spalvinga, gražu. Visa atmosfera lengva. Taip ir turėtų buti.
Jei nugyvenai gyvenimą pilnai - tai nėra ko gailėti. Todėl nereikia tuščiai graužtis ir skaudintis, apsikrauti niekam nereikalingom kaltėm - o tiesiog gyventi, išnaudoti laiką ir džiaugtis.