2012 m. birželio 12 d., antradienis


Bandau auklėti save. Kaip sako rusai "расти над собой" (augti virš savęs). Tam reikalui pasiėmiau knygų iš bibliotekos, pasidėjau ant lovos viršugalvio, kad visiems būtų aišku - į šį reikalą aš žiūriu rimtai. Knygos, kaip žinia, visada priduoda rimtumo, kaip ir akiniai. Kindlai irgi. Bet vis gi popieriniai leidiniai labiau. 
Kreipiausi pas specialistus. Vienas gyvenimo treneris aka koučeris išsigandęs užduoties sudėtingumo susižalojo kelią, kitas pardavė namą ir išsikraustė. Iš to darosi aišku, kad Sedovos auklėjimas baisus reikalas.
Jiems gerai. Gali pabėgti, pasislėpti. O man? Nuo savęs nepabėgsi. Teks pačiai save koučinti.

Pasidariau savo prioritetinių sričių sąrašą. Ilgais sąrašais aš netikiu, jie gąsdina ir svirdina rankas.

1. Kaltės jausmas.
2. Atidėliojimas.

Kam kovoti su kaltės jausmu? Kaltė ėda žmogų iš vidaus ir neleidžia realizuoti savo potencialą.
Pagrindis kaltės jausmo šaltinis - hipermegagenialių projektų nedarymas.

Pirmas punktas tiesiogiai susijęs su antru. Atidėliojimas. Hipermegagenialių projektų darymo atidėliojimas. Blogai. Labai blogai. Kai atidedi darbą toliasniam laikui (rytoj, kai geriau jausiuos, kai nebūsiu tokia pavargus, kai niekas neblaškys...), atsiranda tarpas, tuštuma tarp užmanymo, idėjos ir jos įgyvendinimo. Kūrybinė energija prapuola toje tuštumoje. Kuo tas tarpas didesnis, tuo mažesnis noras grįžti prie darbo. Tas tarpas, kaip juodoji skylė susiurbia energiją, valią, motivaciją, entuziazmą, įkvėpimą, užduoties patrauklumą ir aktualumą.
Rezultate - pilni stalčiau ir kampai neužbaigtų projektų. Į juos pažiūrėjus apima kaltės jausmas. Kaltės jausmas smugdo pasitikėjimą savimi ir formuoja painius ir pavojingus mąstymo modelius.

Todėl reikia imti diržą. Labai geras motyvacijos šaltinis.