2012 m. birželio 16 d., šeštadienis


Kas gali būti angliškiau, kaip savanoriauti labadaros parduotuvėje lyjant lietui. Kai per radiją groja Bitlai ir šlapi pirkėjai pritaria "you say good bye I say hello...". Ir aš dainuoju "hello hello...". O už lango lyja. Pliaupia. O aš šypsausi ir sakau "thank you very much". Ir jie man šypsosi ir sako "have a nice day".
Niekada negalvojau, kad taip smagu būti pardavėja. Aišku, aš dirbu nemokamai ir tik pora kartų į savaitę. Tai nėra darbas - tikras darbas. Tai daugiau pramoga, mano maža dovana žmonijai. Tiems jos atstovams, kurie turi problemų su būstu.
Taip, tai žaidimas. Kaip vaikystėje, kai su draugėm žaidėm "parduotuvėm". Ant varnalėšų lapų sudėliotos "prekių" krūvelės - gėlių žiedai, pumpurai, akmenukai, juodalksnio kankorėžiukai... Iš šalpusnių lapų susuktos tūtelės, pervertos smilga, kad laikytųsi. Pinigai - saldainių popieriukai. Va. Taip galima žaisti visą dieną.
Panašiai ir dabar žaidžiu. Tik prekės tikros, pinigai tikri ir pirkėjai tikri. Viskas tikra. Bet vis tiek žaidimas.
Keista, kad dirbant nemokamai daug maloniau ir smagiau, nei už pinigus. Keista. Pinigai, atlyginimas dažnai sugadina darbo skonį. Gaunasi, kad dirbi ne dėl paties proceso, ne dėl to, kad tau tiesiog smagu tai daryti, ne todėl, kad tai reikalinga ir naudinga, o dėl pinigų. O pinigai - kaip žinia laimės neatneša.
Labai gerai, kai galima suderinti visas darbo puses - kai pats procesas teikia malonumą, kai džiugina darbo rezultatas ir kai už tai gauni gerą atliginymą. Deja, ne visada išeina suderinti visas tris puses. Dažnai kažkuri viena pusė nukenčia, kita persveria. Šios trys sudedamos dalys - kaip 3 apvalaus stalo kojos. Kai viena per trumpa - stalas keberiokšt. Gal ir ne visai keberiokšt. Bet toks keistai pasviręs ir nelabai ką ant jo padėsi.
Todėl ir nesinori pirmadieniais keltis ir važiuoti į darbą. Būna.
Jokiais būdais neagituoju mesti nemylimą darbą ir važiuoti į kaimą auginti širdžiai mielus kopūstus. Ne apie tai aš čia. O apie savo parduotuvėlę.
Man patinka šypsotis ir sakyti stebuklingus žodžius. Ačiū, prašom. Tai labai gera dvasinė praktika, terapija. Vadinkit kaip norit. Galima prieštarauti, kad kapitalistai nenuoširdūs, kad visi jų ačiū, prašom ir atsiprašau netikri, ne iš dūšios. Bet man, paprastai mergelei, daug maloniau nenuoširdus "sorry", nei nuoširdus lietuviškas "eik n...i". Dėl to man ir patinka šita šlapia sala.
Aš nemoku šypsotis nenuoširdžiai. Kai mano lūpų kampučiai pakyla, kai skruostuose atsiranda duobutės, kai prie akių subėga raukšlytės - ir vidus nusišypso. Viskas juk susiję. Čia kaip aktorystės technikos: pagal Stanislavskį pirma reikia išsigąsti, o tada bėgti, o pagal Mejercholdą - pradėti bėgti ir dėl to išsigąsti. Taip ir čia: galima pajausti šilumą viduj ir dėl to nusišypsoti, arba pirma nusišypsoti ir tada pajausti šilumą viduj. Rezultatas tas pats - visiems gera. Ir viduj, ir išorėj. Negali būti blogai, kai šypsaisi, kai daug kartų kartoji "thank you very much". Žodžiai turi galią. Ir geriau sakyti gerus, stebuklingus žodžius.
Lauke lyja. Viduj dainuoja Elvis. Ir senutės su baltom avytiškom garbanelėm jam pritaria "You're the devil in disguise, oh yes you are.."

O čia jums dovanų teleskopas. Kad geriau matyti tai, kas yra gerai.