Ir kodėl per visus savo šaunius 33 metus 3 menesius ir 13 dienų neišmokau laiku eiti miegoti?
Atrodytų - kas gali būti praprasčiau? Dviračiu važiuot išmokau, o laiku miegot niekaip? Niekaip. Labai niekaip.
Rytoj ankti keltis (net 8:20) - eik myžt-poteriot-miegot 23. Ne...
O paskui ryte keliuos, guluos, keliuos, guluos, dar 2 minutes, dar 1... ir dūsauju ir stenu, kaip senė pre suskilusios geldos, žiūrėdama į negailestingą laikrodį. Bet laiko nesustabdyt ir nepasukti atgal, šiaip ne taip išsiridenu iš lovos, nustriksiu laiptais žemyn ir išeinu į platųjį pasaulį. Pasaulyje šviečia saulė ir kvepia vasara, prie sustojimo savaitgalio atgarsis - studentų vemalai (tas pats, kaip ir Kaune). Kairėn dešinėn zuja autotransportas ir aš įsėdu į autobusą.
Grįžtu namo - negaliu įeiti į savo kambarį. Ryte užtenkiau duris ir raktą kambaryje. Kviečiu namo šeimininką, iš raktų puokštės iš trečio spėjimo atitaiko mano kambario raktą.
Laimingai patekus į kambarį atsisėdau. Pagalvojau - gal nusnausti? Alkana, gal užkąsiu - lietuviška duona su anglišku sūriu ir tikriausiai ispaniškais pomidorais. Rimčiau kulinarinti nėra jėgų. Gal nusnausti? Pasidariau kavos ir susisukus ant kėdės atsidariau paštą. Daug laiškų reikia atsakyti. O nėra jėgų. Kad į juos atsakyti reikia dienoraščio, o jis kitame kambryje, o kambarys kitame aukšte. Nėra jėgų. O dar turbut po popierių krūva paslėptas. Ne, nėra jėgų... Gal nusnausti?  Dar reikia patikrint feisbuką ir kitus gyvybiškai svarbius tinklalapius... Nepatogiai susisukus baksnoju pelės klavišą. Skaityti - nėra jėgų. Nusnausti - neleidžia kažkoks iš vaikystės išlikęs nenoras miegoti, net kai nori miegot, labai nori  miegoti, kai nieko negali daryti - bet vis tiek dar neisiu į lovą. Ne! Niekas manęs nenuvarys...
Ir galiausiai nebelieka laiko nusnausti, nes reikia vėl eiti iš namų į platų autobusų ir balandžių pasaulį. Tada grįšiu ir kai bus pats laikas eiti miegoti - aš visai nenorėsiu. Rasiu dienoraštį, pulsiu atsakinėti į laiškus ir planuoti kitą saviatę, imsiu ieškoti reikalingos informacijos, o paskui dar užsuksiu į feisbuką. O ryte vėl stenėsiu ir dejuosiu, kaip ubagas pupas pabėręs...