2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Dar apie akimirkas


O būna taip, kad jau beveik miegi, kai taip gera gera, taip saldu saldu, kai visos kūno ląstelės atsipalaiduoja morfėjiškoje palaimoje ir smegenų kinoproektorius pradeda kurti spalvotus neegzistuojančius pasaulius... ir staiga smarkiai smarkiai nepakeliamai nepakeliamai ima niežtėti nugarą. Ten, kažkur tarp menčių. Ir kad pasiekti tą niekšišką tašką reikia sugriauti patogiausią pasaullyje pozą... Ir galvoji - tuoj praeis, nekreipsiu dėmesio, praeis. Bet nepraeina. Tik ima niežtėti dar stipriau. Ir visas gerumas gerumas ir saldumas saldumas ir morfėjiška palaima ir spalvoti neegzistuojantys pasauliai pradingsta.
Pasikasai.
Ir viskas. Pagalvė nepatogi. Po kaldra per karšta. Iškišus koją per šalta. Ant pilvo, nugaros ir šono nesiguli.

Arba išimi iš šiukšlių kibiro maišą. Ir pro nepastebėtą skylę šiukšlių syvai laša ant kojos. Ir taip bjauru bjauru, kad nežinai ką daryt - ar virutviniu peiliu nusinpjauti suterštą koją ar tik vietoj apsivemti.

Arba eini gatve. Saulė šviečia.Gyvenimas gražus. Ir tik staiga babarkšt visu savo gražaus gyvenimo greičiu voži į netikėtai po kakta pasimaišiusį stulpą. Stulpas nenukenčia, stovi toliau. Eini. Trini kaktą. Juokiesi. Iš savęs Iš žioplo stulpo. O praeivis keistai į tave žiūri ir klausia - chelou, ar tu tvarkoj?