Kažkaip netikėtai užliejo emocinis cunamis, sukeltas nekalto paveiksliuko su arbatos puodeliu, o ant puodelio šonelio - pakalnučių puokštė. Paveiksliukas pasiklydo interneto platybėse, o mintis smegenyse ruseno ir sukilo nežabota banga - kaip? kaip gi taip? kaip taip gyventi galima? negaloma, visai negalima! nemačius, neuosčius šiemet pakalnučių???
Ir viskas reta saulėta diena ir rudeninių spalvų žasmas banaliai nublanko. Paukščiukų čiulbėjimas nebedžiugina abejingą ausų būgnelių. Mašinų užimas ir praeivių juokas bylojo tik apie gyvenimo mugės tuštybę.
Va. Nėr gyvenimo be pakalnučių.
Pastarųjų žydėjimo metu po atitinkamus miškus nevaikščiojau, o babyčių su stiklainiukais ir kibirėliais, pilnų nelagaliai priskintų miško gėlyčių čia nėra. Netinka klimatas.
Rožės žydi ir žiemą. Bet kam jos įdomios? Pakalnutės daug gražesnės savo baltu subtilumu.
Belieka sukandus dantis laukti kito pavasario, o kol kas braukiu dosnią ašarą klausydamasi dainos.