2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

 
Negaliu nepasidalinti, mano mieli draugai, kokią žinutę šiendien man parašė mano buvęs kaimynas zanūda prancūzas. Nedažnai gaunu tokius prasipipažinimus savo paties gyvenimo nykumu. O kam gi dar rašyti tokius laiškus?

You must be kidding ! You won't make me believe that all the stuffs you took out of the house with you do belong to you. The both irons, half of cutleries, and so on. You are such a wanker, such a bad person, I didn't know it could still exist. You've never been honest, or right with us in some few time spent together. I don't like the kind of people like you, always acting snidely, caring only about oneself.
You never did an effort to get things better, but did everything to worse them off.

I wish I never met you and won't ever meet you.


Na ką į tai galima atsakyti? Palinkėjau laimės žmogui ir nenešioti pykčio širdyje, gyvenimas yra gražus.

Jau senokai supratau, kad yra tokia žmonių rūšis, kuriems dėl kažkokio sielos sutrikimo nesigauna džiaugtis savimi. Gal dėl tėvų negiamos įtakos ar šiaip dėl šokolado stygiaus kraujyje jie jaučiasi esą blogi. Nepakankamai geri. Kaip realiai savo paties statusą pakelti - neaišku. Todėl jie pastoviai įrodinėja, kad kiti yra blogesni. Tada trumpam palengvėja ant dušios.

Aš visai nejaučiu poreikio teisintis ir įrodinėti, kas čia baltas ir pūkuotas.
Aš nei gera, nei bloga. Ir koks skirtumas?
O lygintuvai 2 mano. Paminėjau, kad neturiu lygintuvo ir du gerieji žmonės pasidalino.
Labai svarbu apsupti save gerais žmonėmis. Dėl to iš ten ir išsikrausčiau.

Šiandien vėl visi sako, kad aš atrodau labai laiminga.