Persikrausčiau.
Iš kontinento į salą atskridau su 3 lagaminais.
Iš namo A į namą B - 4 mašinos.
Vis į namus, o ne iš namų.
Čia taip tylu, kad ausys iki šiol negali patikėti.
Dabar reikia išpakuoti. O lentynų ir stalčių mažai. Reikės terorizuoti lendlordą.
Kaimynai mieli. Nors prie žaisdos dėk. O tai svarbu. Ne, žaisdų neturiu, bet spintą reikia užnešti į anrą aukštą.
O kelią į kaimyno širdį aš nuvedžiau makaronų su baklažanais pagalba. Nuostabus receptas, garantuotas kelias į visas širdis, ar bent jau skrandžius. Koks skirtumas - jie šalia.

Anglijoje labai populiaru dalintis namus. Ir ne tik studentai, bet ir jauni žmonės, jauni gali būti ir 50 metų. Taip ir pigiau, nors ne visada. Aš buvusį kambarį mokėjau beveik tiek pat, kaip už vieno kambario butuką.
Ir šiaip smagiau, nei gyventi vienam.
Žinau vieną porą, jie irgi gyvena pasidalintame name, ne dėl to, kad negali sau leisti gy venti atskirai, ne, jie turi gerus darbus. Bet taip smagiau, sako - jei gyventumėm dviese, geičiau atsibostumėm vienas kitam, virdant savo sultyse. O už sutaupytus pinigus keliauja ir keliauja ir keliauja.
Ir man patinka taip gyventi. Yra su kuo paplepėti, pasidalinti maistu ir šiaip susidraugauti. Jei kaimynai mieli. Taip buvo pernai. Kai dingdavo internetas, susirinkadavome egiptiečio kambary, rūkydavom šišą ir žaizdavom stalo žaidimus. O paskui atsikraustė zanūdos prancuzai ir visokios kitokios žemo lygio asmenybės.
Todėl po ilgų paieškų radau šitą jaukia vietą.
Kas ieško tas randa.
Ir dabar man visi sako - tu atrodai laiminga.

Geros lentynos:

Upd: lentynos ne mano, tiesiog noriu tokių.