2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

 
Pagal planą turėjau šiandien būti veribizileidi. Bet miegojau iki 12, prabudau su skaudančia galva, kurią gydau saldžia stipria arbata ir žiūrėjimu į geltoną klevą.
Va tokios planus griaunančios moteriškos dienos.
Iš viso šito namo lapbiausiai pasiilgsiu balkono, balandžių ir medžių.
Vakare važiuosiu mokyti. Šita klientė maloni. Ai, visi mano klientai malonūs. Su nemaloniais neprasidedu. Labiausiai užknisa, kai rašo - "aš labai noriu išmokti siūti, tik man jūsų pamokos per brangios, negaliu sau leisti, padarykite man 30% nuolaidą.". Nedarau. Jokių čia nuolaidų. Negali sau leisti - neleisk. Galėčiau padaryti, nenubiednėčiau, bet visų pirma, būtų negarbinga kitu klientų atžvilgiu, visų antra aš pradėčiau neigiamai žiūrėti į nedamokantį žmogų. O aš taip nenoriu. Man geriau mažiau, bet kai visi patenkinti.
Dažniausiai nuolaidos prašo azijietės. Suprantu, pas juos taip priimta, tokia derėjimosi kultūra. Bet prašome savo kultūrą palikti Azijoj.
Vakarinė mano klientė maloni. Juodaodė anglė. Daktarė, ginekologė. Jos kavalierius hipsteriškos išvaizdos, klausasi Deep Purple plokštelių. Koridoriuje kokios 5 Dr Martens poros. Žodžiu, malonūs žmonės.
Aš jų laptopą nuo lovos numečiau. Ir nieko. Jis toliau veikia kaip niekur nieko. Jie ranka numojo ir tiek.
O labiausiai visam šitam reikale patinka, kaip mano brangūs mokiniai dūsauja ir bijo.
- Taip, pradėk nuo čia, su įtvirtinimu, kaip visada ir iki galo. Su įtvirtinimu.
Dūsauja.
- Ar jau galiu pradėti?
- Taip, taip, pradėk.
- Aha, gerai. Tai jau siūsiu.
- Siūk, siūk.
- O dieve, kaip baisu.
- Nebaisu, tu juk gali, jau gerai siūni.
- O dieve, vis tiek baisu, tiek daug streso. Ufff.. Pradėsiu...

Argi nesmagu žmones gąsdinti?