2012 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis



Susirgau.
Užpuolė mane gripas. O buvau įsitikinusi, kad gripai manęs nepuola. Įsitikinimas buvo klaidingas. Užpuolė. Patiesė. Paguldė.
Paskutinį kartą gripavau prieš 10 metų, kai besimokydama kolegijoj pasidaviau nemokamos vakcinos pagundai.
Nebūčiau skiepijusis - bučiau gyvenusi be gripo 20 metų. Bo nepaaiškinami imuninės sistemos dėsniai, nepaklusnūs mikroskopui atsparumai - peršalimo virusais ir aukštesniųjų takų katarais sergu dažniau nei apvaliaveidė pilnatis sidabrą iš dangaus mums pila. O gripais - ne, ne mūsų specializacija.
Bet atėjo nelauktai neprašytai.
Ir, žinote - gripas dar bjauresnis, nei aš prisiminiau. Skauda viską - odą, mėsą, kaulus, sąnarius, akis, galvą... Neįmanoma gulėti vienoje padėtyje - sukuosi, raitausi, lankstausi.
Ir paklodė po manim susisuko į žagarėlį.
Ir gyvenimas nutolo kažkur už lango, kur skrenda džiaugsmingi lėktuvai, nešdami nostalgiją į barokinį saulėlydį. O mano lovoj tik kančia ir prakaituotas diskomfortas.
Mano vidinis inteligentas (toks tarybinis Šerlokas Homsas, tik poetiškas alkoholikas, bet talant nepropjoš) sako ne - negalima miegoti ant sužagarėlintos paklodės, tu ne baleto mokyklos direktorė (jis miega be paklodės, o aš viską žinau, nes jo šunis vedžioju). Ir eik į dušą. Ir sisioti.
O taip sunku sunku kelti iš lovos savo kilogramus. Bet vidinis inteligentas su pypke rankoje linguoja galvą ir aš paklūstu.
Nuėjau į dušą ir tą sulaužiau.
Gerasis kaimynas Džo - duok, dieve, visiems po tokį - man daro arbatas, perka vaistus ir imbierus.
Gerasis Džo kuria muziką ir rašo dienoraštį. Popierinį. Reikės pažiūrėti.
-Va aš tau mandarinų atnešiau, sveiktatai ir pyragaitį nuotaikos pakėlimui. Ir kojines užsimauk.
Nepatinka man gripas.
Tikiuos, kitas kartas bus negreitai.