2013 m. sausio 22 d., antradienis


Buvo sugedęs kompas. Galėtų dažniau. Iš neturėjimo ką veikti galimybės žudyti laiką www persistumdžiau baldus. Radau pamestą raktą ir jo dublikatą, vienišų kojinių ir motivaciją. Rytoj dar tikiuosi įsigyti didelį rašomąjį stalą. Tada iš vis nebebus kur dėtis - dabar visus nedarymus verčiu ant stalo trūkumo - va, apveda Sedova ranka savo kambarį, rašomojo darbinio stalo, kaip matote, neturiu, tai gi stop mašyna net benzina. Tolimajame kampe ketvirtapvalis stalas ant trijų kojų, per žemas, tik žurnalų kalną suversti ant jo tinka ir prisukamą vonios ančiuką ant tos krūvos patupdyti. Niekam daugiau. Ir štai jūsų dėmesiui stalas paprastasis. Pietus galima vakarieniauti. Arbatą gerti. Kompiutrį ilsėti. Ir žurnalų kalno jaunesnijį brolį auginti. Be ančiuko. O darbai - kokie darbai. Jie ne darbiniai stalai, garbės žodis, o tik šiaip - erdvės švaistymas.
O rytoj kaip gausiu stalą, kaip griebsiu, kaip stversiu. Tai ir pasipils... kitokie pasiteisinimai.
Znajem - plavali.

Pavargau visai. Grįžau iš vaikų dabojimo. Atsisėdau ant sofkutės. Krisas slapta nuo manęs rūko mūsų livingrume. Sakau - nerūkyk. Galvojau, tu daug vėliau grįši, sako. Susisuko dar vieną. Galiu dar vieną surūkyti. Ir žinote, man net nebuvo jėgų muštis.
Laukiau Džo lazanjos. Sulaukiau. Anglai valgo lazanją su savo čipsais (aka skrudintos bulvytės). Sunkios praeities ir pokario skurdo šešėlis - viskas su bulvytėm. Kad užkišti alkį. Kaip Rusijoj viskas su duona - net koldūnai ir makaronai. Taip čia jų čipsai. Sako net yra burgerio variantas - perpjauta bandelė prikišta bulvyčių. Nu nafig. Tfu. Aha, sako, jūs imigrantai, tyčiojatės iš mūsų tradicijų. O lazanja skani. Nors kiek naudos iš tų bernų. Ir filmą uždėjo Takeši Kitano "Zatoiči". Ten kraujas gražiai trykšta. Sukelia palengvėjimo jausmą. O gal sotumas sukelia palengvėjimo jausmą. Sakau, gerai, ačiū, arigato godzaimasu, einu ilsėtis. O tai sako, filmą žiūrėti labai sunku? Daug jėgų atima?
Čia mano vidiniam introvertui reikia pabuti vienam. O berniukai geri. Visi psichai, todėl mes randame bendrą kalbą.


Tęsiant šitą reikalą  toliau pasakoju apie savo 11 punktų.
Numeracijos nėra, nes kairysis pusrutulis miega.

Keistas vis gi dalykas, tas blogas. Plačiąja prasme.
Rašo eilinis pilietis apie tai, kaip jis nemėgsta pirmadienių. Ir nieko čia ypatingo. Visi nekenčia. Išskyrus tuos, kam pirmadienis ne pirmadienis. Tai va, eilinis pilietis parašo - nekenčiu pirmadienių. Ir dar nuotrauką įdeda, kad net ir disleksikai suprastų - taip, jis tikrai moka nekęsti pirmadienių. Kitą dieną, eilinis pilietis parašo, kad antradienis kaip ir nieko visai diena. Ir nuotrauką įdeda. Pageidautina kačiuko, bet ne saldaus, be blizgučių ir rožyčių. Čia blogas padorus. Tada, trumpas ciniškas juokelis trečiadienį. Ir paveiksliukas išjuokiantis ofiso gyvenimą. Ketvirtadienį galima nieko ir nerašyti. O penktadienį papai. Nebūtinai papų pasinė nuotrauka, bet, kad būtų aišku visiems - papai yra, tik nepapuolė į kadrą. Šeštadienis praleistas. Sekmadienį juoda neviltis. Juodai balta suartų laukų nuotrauka su juodų varnų debesim. Intelektualu, lakoniška ir prieš mamą negėda. O dar geriau, kad biliūninius jausmus sukeltų, dvelktų egzistencializmu, maru, prarastąja karta ir oneginu.
Ir atitinkamai kartojasi, nes visiems žinoma - gyvenimas padarytas iš ant smilgos suvertų savaičių. Pusė iš jų neprinokusios.
Ir tai yra blogas.
Ir neklauskite manęs, kodėl vieniems parašius "nekenčiu pirmadienio", o kitiems perskaičius "nekenčiu pirmadienio" tarp jų užsimezga ezoterinė simbiozė. Gal todėl, kad kartu smagiau nekęsti pirmadienių? Gal.
(Visi dalyvių vardai ir pakeisti, nei vienas pirmadienis nenukentėjo).