Atsiimu žodžius apie savo gerus kaimynus.
Liubov prošla. Kaip teigia klasika, nuvyto pomidorai.
Lengva mylėti nepažįstamus žmones. Sunku su jais gyventi.
Visų pirma, jie riaugėja. Ir tuo didžiuojasi. Kaimynas Džo atsistoja į operos daininko pozą ir išriaugėja visą kavatiną. Ir patenkintas. Tiesiog švyti.
Jam 26 metai.
Dabar jūs suprantate kaip man sunku gyventi?
O dar per Filą, tą kuris bijo savo šešėlio, mes neturime interneto. Jis buvo atsakingas, bet o stebukle, baigėsi senas kontraktas. Ajajaj.
Mušti tokius, tik mušti.
Bet nepadės.
Per vėlu.
Nors įspiriu retsykiais praeidama pro šalį. Profilaktiškai. Čtob uvažali.
Ir šiaip. Jie dažnai vengia akių kontakto.
Tik skirtingai.
Kaimynas Krisas kalbėdamas su manim žiūri tiesiog tiesiai priešais save. Į niekur. 90 laipsnių kampu nuo manęs. O jei lanka suku, nežino net kur dėtis. Bo kampas keičiasi.
Kaimynas Filas kalbėdamas apie interneto nebuvimą, man stovint jo kambario tarpdury bando prasmegti po žemėm. Žvilgnis laksto visur, vengiant mano kontūro. O ypač veido. Ir, neduok dieve, akių.
Kaip su tokiais kalbėti?
Profilaktiškai pakeliu balsą, įspyriu, trenkiu durim.
Padeda vienai dienai.
Rūko pigią taboką, kuri smirdi blogiau už "Primą" ir "Belomorkanalą".
Viskas, sakau. Nebegaliu taip. Išsikraustau.
Ne, sako. Nepalik mūsų.
Mes langą atidarysim.
Nupirko oro gaiviklį.
Išsiurbė laiptus.
Stengiasi.
Atseit.