2013 m. vasario 8 d., penktadienis

Auklėjimo procsas duoda šiokių tokų vaisių.
Su šunim viskas paprasčiau: pridirbo ant kilimo - uždarai į narvą, prišiko kieme ant tako - duodi skanėstą. Nes ne ant kilimo. Tai kas, kad paštininkas įsilipa ir keikiasi labai, jis tiesiog nežino, kad gali būti blogiau. Ant kilimo.
Aš turbūt dar nepasakojau apie savo draugus šunis Montį ir Deizę, su jais aš draugauju trečiadieniais, o kitom dienom ilgiuosi. Deizei narvas ir skanėstai padėjo.
Apie juos papasakosiu plačiau kitą kartą, nes reikia nuotraukų pridėti į dušią žiūrinčių, kad būtų aišku, kodėl Deizės šeimininkas ją vis dar myli, nors panelė sumyžo visus kilimus, sudraskė kelis tūkstančius svarų kainuojančia sofą ir kitus vertingus batus.
Su kaimynais sudėtingiau.
Neturiu narvų.
Nors dažnai jie į mane žiūri taip, kaip Deizė ištaršius 16 rulonų tualetinio popieriaus. Ir sako "sorry", kaimynas, ne Deizė, bet žiūri į akis visiškai taip pat. Ir tada apsisukęs eina daryti to paties, graužti batus, arba šiaip rūkyti pasislėpus. Ir tada - oi, aš galvojau tu ne namie...
Bet šiaip stengiasi. Ir vis sako "mes dedame pastangas, turi tai įvertinti" arba "mums svarbu, ką tu galvoji, mes nenorime tavęs liūdinti". Ir žiūri. Kažkaip taip:


Na, dabar mes su kaimynais tokiame šikimo ant tako etape. Kai ne taip blogai, kaip ant kilimo, bet dar ir ne parkelyje.
Skanėstų jiems reikia gal kokių... Nors maitinu juos porą kartų į savaitę. Makaronai su baklažanais labai patiko. Šiaip jie visiems patinka. Toks super sėkmingas patiekalas - patinka visiems nepriklausomai nuo tautybės, lyties, rasės, religijos ir seksualinės orientacijos. Labai politkorektiškas patiekalas. Kaimynams netgi grikiai su svogūnais ir grybais patiko. Tik kefyras ne. Ir varškė tik apkepo pavidale.
Kaimynas Krisas minta pagrinde sausais pusryčiais. Ir take away'jais. Ir guminiais meškiukais. Kartais ravioliais. Ir ką dievas duoda. Dievas jam duoda mano ir kaimyno Džo gaminto maisto. Jis dėkingai priima, su dviem pakartojimais. Gerasis Džo jam atneša lėkštę ir padeda šalia kompo, kad tasai galėtų toliau kasti nykštukų požemius. Skaitau, neblogai įsitaisė.
Bet užtai miega apsikabinęs Borchesą, Buniną, Pasternaką ir poetų gyvenimus. Ant sienos Virginijos Vulf portretas ir Pikaso Avinjono mergelės trijuose egzemplioriuose.
Bet riaugėja taip, kad būdama kitame aukšte girdžiu jo lakštingališkas treles.
O dar turbūt nesakiau, kad jis rodė man savo snarglius ir demonstravo jų elastingumą...
Kažkaip nesisieja man viskas į vieną visumą. Borcheso intymumas ir fiziologiniai garsai.
Sakau - kodėl tu knygos nerašai? Ai sako, atsiriaugėdamas, ai.
Ir toliau stato nykštukams žuvies sandėlį.
Viena angliška moteriškė į mano bėdavojimąsi apie snarglius, bezdalus ir riaugalus atsakė, kad tai neatsiejama angliškosios vyriškosios kultūros dalis. Kad jiems tai labai smagu ir juokinga neprikausomai nuo amžiaus ir išsilavinimo. Ir netgi jos partneris Adamas buhalteris riaugėja ir treniruojasi riaugėti ilgiau ir garsiau ir šauniau. Ir visas buhalterių/teisininkų biuras riaugėja. "Žmonės su laipsniais po vardo". Aukštas lygis mokėti riaugėti ir kalbėti vienu metu. Pvz. "Bylaaa rauudonameee segtuveeeee". O vienas biuro darbuotuojas iš viso riaugėjimo primadonas - moka išriaugėti "God save the Queen"... Todėl, aš neturiu priimti šitų garsų, kaip asmeninio įžeidimo, čia angliška vyriška kultūra ir jie man priima į savo ratą...
Tai manęs nenuramino. Paklausiau kitos moteriškės, labai mandagios, ne dibrtino mandagumo, o aukštos dvasinės organizacijos prasme. Labai tolerantiška, suprantinga ir bendražmogiško orumo ir pagarbos kupina moteris iš didžiosios H raidės. Na, sako didžioji H, pauzė, reiškianti tinkamų ir nieko neįžeidžiančių žodžių parinkimą... ne, tai nėra angliška kultūra. Vis gi Adamas yra iš... šiek tiek kitokios šeimos... nesvarbu, kad buhalteris... bet iš šiek tiek kitokios šeimos, kur jo neišmokė, kad bezdėti ir riaugėti yra natūralu, bet vis gi ne vieša ir ne juokinga. Ir kad juokeliai apie kūno skysčius irgi yra ne išsilavinimo ženklas... Yra vyrai, kurie taip daro, bet savo pabuose... vaikai mėgsta riaugėti, bezdėti ir juoktis, bet juos išmoko, kad tai nėra smagu... tiesiog žmonės iš skirtingų šeimų. Polas (jos partneris) taip nedarytų... Ir Aras taip nedarytų... Taip, kad ne... nėra tai angliška kultūrą, o tiesiog neišsiauklėjimas.
Čia reikia paaiškinti, kad Anglijoje tradiciškai vyrauja skirstymas į socialines klases. Šiais laikais tai, aišku, nebe taip aktualu, profesorius gali vesti kepėją, bet vis gi "it's very working class" pasakymus gali girdėti labai dažnai.
Darbo klasė, "working class" - jiems būdingas stiprus dialektas atskiestas tirštais keiksmaždžiais, pramogos kaip šunų lenktynės, pigūs pabai, šiukšlių dėžių spardymas ir riaugėjimas.
Vidutinė klasė, "middle class" - labai plati sąvoka, tai žmonės, turintys išsilavinimą, verslininkai etc. Jie vaikšto į teatrus, skaito knygas ir nespardo šiukšliadėžių. Yra žemesnė vidutinė klasė, tokie kaip aš, su išsilavinimu, bet be jachtos, ir aukštesnioji - su arkliais, namais ir pretenzijom. Paprastai vadinami "turtingi šunsnukiai".
Aukštoji klasė, "upper class" - princai ir grafai su grafiukais.
Kultūringoji H. vengė žodžio "working class", nors riaugėjimas ir juokeliai apie kūno skysčius yra labai tos klasės požymis. Tiesiog tai yra stereotipas, įspraudimas žmogaus į rėmus, todėl netinkama.
Tai va. Kadangi aš bendrauju su daugiau middle class žmonėmis, todėl sunkiai adaptuojuos prie viso šito.
Kaimynas Krisas, beje, žino, kas yra "Fluxus". Kiek anglų ne menotyrininkų tai žino? Dėl to jam galima daug ką atleisti... Net demonstratyviai patalogišką kosėjimą ir tikslingai šokiruojančias pastabas.
Kaimynas Džo eidamas į parduotuvę visada paklausia ar kam ko nors nereikia (vienas iš gyvenimo su draugiškais žmonėmis pliusų), paprašiau pieno. Vėliau pasidariau arbatos, sakau
- kuris pienas mano?
- tas, kuris bėga iš tavo papo. - replikuoja Krisas.
Va jums ir Fluxus, ir Avinjono mergelės trijuose egzemplioriuose.