Brighton Swimming Club, 1863

Tai va.
Kažkaip palengva, pristatomu žingsneliu ir mormorando mano blogas pavirto į čiukčės dainą. "Lesom jedu - les poju" (per mišką važiuoju, mišką dainuoju). Ką matau - tą rašau.
O matau tris bernuželius, dažniau, nei pageidaučiau.
Šiuo metu, šiuo konkrečiu momentu, nepražydęs literatas Krisas kosėja, kaip lėtai ir skausmingai nuo tuberkuliozės dvęsiantis Brisius. Aš nusileidau pasidaryti arbatos. Kris! - sakau. Jis prisispaudė pries sienos užsidengdamas vertingiausią, ką turi. Pilvą. Jūs nepagalvokite - aš niekada jo nemušu į pilvą. Ir šiaip senokai nekūliau, mes juk žmonės inteligentiški ir civilizuoti. Smurtas - ne problemos sprendimas. Negalima mušti silpnesnių. Tai žema, neetiška... bet smagu. Aš pavizdys, kaip nereikia daryti. Negalima mušti kaimynų. Juk Krisas dūšioje nykštukas. O jei rimtai, turbūt jam sunkus gyvenimo periodas. Gal netgi krizė. Ir Dwarf Fortress pasaulis jam atrodo mielesnis, nei pilkoji realybė. Prieš tai, kokį mėnesį jis žaidė traukinių žaidimą, geležinkelius tiesė. Dabar nykštukų miestą stato. Praeitą savaitę įvyko tragedija - atskrido kalnų papūgos, pavogė vaikus ir sumetė į upę. Nuo pūvančių kūnų pakilo nuodingasis purpurinis debesis ir visi jo nykštukai numirė. Kažkaip taip. Labai nesigilinau. Bet žmogus nepasiduoda ir stato naują miestą.
Kaimynui Džo irgi sunkus gyvenimo periodas ir gal netgi krizė. Su alkoholizmu, narkomanija ir depresija. Jis jau kokį gerą mėnesį kalba, kad reiktų eiti į AA ir kreiptis pas daktarą pagalbos, jungtinei kovai prieš alkoholį. Kaip jis darė pernai. O tai šaldytuve laikas nuo laiko pasirodo rašteliai, vis nespėju nufotkint. Maždaug taip "Aš labai atsiprašau, kad išgėriau kažkieno 1 2 3 4 skardines alaus. Rytoj grąžinsiu. Labai atsiprašau. Su meile. Džo. xxx". O kol kas savarankiškai gydosi nuo pernai likusiais antidepresantais su kažkieno  1 2 3 4 skardinėm alaus. Bet už tai jis kuria muziką. Maždaug taip. Ir dar šitaip šitaip va ir va kaip. Aš per savo senatvinį konservatizmą nesuprantu šitų melodijų. Bet tegul jaunimas kuria. Narkotikų dėžę suvalgę klausytojai supras.
Kaimynui Filui sunkus gyvenimo periodas ir lėtinė krizė. Jo net draugai nelanko. Ir šiaip jis beveik neegzistuoja.
Laikas nuo laiko man iškyla retorinis klausimas, į kurį aš nenoriu žinoti atsakymo - kaip tokia gėlelė kaip aš papuolė į šitą piktžolių kuokštą? Nereikia, nesakykite. O tai baisu darosi.
Tai va. Kai užbaubiu ant Kriso. Jis prisploja prie sienos. Iš gilios inteligntiškos ir civilizuotos pagarbos man. Bet sako - kuo daugiau priekaištausi, tuo daugiau kosėsiu. Žinau, žinau. Bet kartais taip sunku nepriekšaištauti...
Iš tikrųjų aš norėjau kažką linksmo šiandien apie juos parašyti. Bet šlapdriba lauke. Bjauru. Vėjuota. Tai kažkas linksmo ir nesigavo. Mančesteryje visada kaltas oras.