2013 m. vasario 22 d., penktadienis

Gėris ir blogis

Michael Nash, 1946 Varšuva

Blogis konkretus, ryškus, aiškus.
Blogis visada su skaičiais rankose.
Blogis materialus, suprantamas, aiškus ir lengvai užvaldo mases.
Minia nebėgs į ligoninę slaugyti sergančių ir plauti grindų.
Bet akimirksniu puls mušti žmonių ir padeginėti namus.
Blogis gimsta su vaiku, muša, kula, žnaibo.
Ir tik palaipsniui į sielą įeina jo priešingybė.
Gėris kaupiasi. Iš išgirsto. Iš pamatyto. Iš perskaityto.
Jis reikalauja švelnios mamos ir laiko.
Jis susideda iš žodžių, iš poelgių, iš puslapių.
Jis ateina iš tų, kas per tai perėjo ir pats suprato, kad užgesinti naudingiau.
Ne užsiplieksti, ne mesti piktą žodį, po kurio vis tiek prašysi atleisti.
Neteisumas tavo ne žodyje, o pyktyje.
Tavo gėris kaupiasi visą gyvenimą ir pasiekia tik kitų pasiektą lygį.
Todėl tiek mažai pokyčių moralėje per šimtmečius.
Gėris pilnai nepersiduoda. Jo negalima išmokyti. Blogio - galima. Blogis persiduoda. O sukauptas gėris miršta su kiekvienu.
Ir viskas prasideda iš pradžių.
Bet vienąsyk pasėtas blogis ilgai lieka su žmogumi. Įsimena visi. Tuo labiau ekrane.
Negalima šiandien kalbėti apie seksą, o rytoj apie meilę tam pačiam žmogui. Net jeigu visi teigia, kad tai turi žinoti kiekvienas.
Negalima šiandien sakyti: "Neginkite demokratijos. Sėdėkite namuose", o rytoj atskleisti korupciją.
Na, kažkas kažką vis gi prisimins.
Žmogaus charakteris nepriklauso nuo mokslo, nes mokslas jo netobulina.
Žmogus tiesiogiai susijęs su geriu ir blogiu.
Ir nors jie pereina iš vieno į kitą, mes jaučiame tam tikru momentu, kuris iš jų ima viršų.
Ir tada iš kiekvienos šeimos išeina geriausieji. Kaip tai bepavadintum: kova už laisvę, už teisingumą, už teritoriją...
Tai kova tarp tų, kas sako: gyventi turi visi, ir tų, kas sako: gyventi turi ne visi.
O toliau pagal sąrašą, su pavardėm, su skaičiais rankose prieš nerišlų murmėjimą: "tai negerai", "tai kaip gi taip", "už ką"...
Gėrį sukaupė seniai.
Jie nesuprantami ir netikslūs.
Juose glūdi ne išmintis, o gėris.
Duodami blogiui kelią, mes vis tiek šliaušime prašyti atleidimo...
Kai tai palies mus.

/ Михаил Жванецкий/