2013 m. vasario 24 d., sekmadienis


Savaitgaliai ir vasaros turi bjaurią savybę greitai praeiti.
Pirmadienio rytas kaip užkeiktas Haufo pasakų veikėjas niūriai seka iš paskos.
Po visko, visada ir visur etaina pirmadienis.
Norisi išvažiuoti į mažą, pūvančiais dumbliais kvepiantį kaimelį. Išmesti banko sąskaitą ir pavardę pro langą, žiūrėti į isteriškų kirų tango ir lėtai žiaumoti guminius meškiukus.
Čia gal pavasaris. Gal vyšnių rožiniai žiedai...
Ir saulėtas kaimelis, ir apie kojas besitrinanti katė, juodai balta, su plėmu ant kaktos... gyvena tik mano dešiniajame pusrutulyje.
Nuvažiavus į mažą jūros kaimelį būtų drėgna, nuobodu. Neplazdėtų nėriniuotos užuolaidos. Ir katė nesitrintų į kojas, tik žiūrėtų pasislėpųsi už mėlyno konteinerio su užrašu "Paper". Ir žmonės kalbėtų su nesuprantamu akcentu, o paparašius pakartoti, kalbėtų tik garsiau. Ir man atsibostų perklausti, o jiems atsibostų kartoti.
Čia tik pavasaris.
Tik žydintys medžiai sukelia sezoninę melnacholiją.
Geriu žalią arbatą su pienu. Medyje už lango sėdi balandis ir žiūri į mane.
Jau visą savaitę galvoju apie mažą kaimelį.
Ten kur baltos užuolaidos, ir jūra mano šnervėse.