Šeštadienį surengiau mažą išvyką pasivaikščiojimo tikslais į Česterį.
Toks miestukas valanda su kažkiek nuo Mančesterio.
Diena praėjo gerai.
Apsiniaukę, iš dangaus krenta nei lietus, nei sniegas, kažkas balto ir bjauraus. Normalus angliškas oras.
Česteryje yra senamiestis.

Nuotraukos telefoninės. Nesitikim ir nereikalaujam.
Pagrindinėse gatvėse parduotuvės, parduotuvės, parduotuvės. Žmonės vaikšto ir prekinasi. Toks hobis, šopingas vadinasi. Esmė: pirkti kuo daugiau nereikalingų daiktų. Už pinigus išmainytus į laiką, darant tai, ko nenori.
Česteryje yra miesto siena. Nieko gero. Norite apeiti miesto senamiestį siena - važiuokite į Jorką. Ten siena. Tokia pseudo istorinė, bet užskaitoma. O ne tai, kaip Česteryje eini siena - o per pora metrų nuo jos mašinų parkingas, ofiso langai su ventiliatoriais ir restoranų galinės durys.
Dar neverta eiti į Grosvenor muziejų. Įsivaizduokite kokį provincialaus miestuko muziejų, į kurį sukišo viską, ką turėjo - romėnų laikų plytas, sidabrinius padėklus ir kandžių suėstą lapės iškamšą. Pratęsiam ekspoziciją per tris aukštus ir vualia.
O šiaip - pasivaikščiojimui, papietavimui ir arbatos gėrimui tinkamas miestas.

Ir būtų diena, kaip diena. Miestukas - kaip daug Anglijos miestukų. Įsiminsiu jį ne dėl to. Ne dėl balto šalto iš angaus krentančio šlapalo. Ne dėl feikinės miesto sienos ir ne dėl nutriušusios lapės.
O dėl labai liūdno įvykio.( Jautrių nervų neskaityti.)
Tik atėjus į miesto centrą, turistiškai besidairant į šalis išgirdau mašinos burzgimą, minios aiktėlėjimą ir atsisukau. Nuvažiuojantis taksi kebas pervažiavo balandį. Pertrėkštas, kruvinas jis plakė sulaužytais sparnais. Spurdėjo ir blaškėsi vidury gatvės. Mane apėmė nenusakomas jausmas - noras padėti, nežinojimas, ką daryti, šokas nuo išdrąskyto kūno ir kraujo, jo tragiški judesiai. Viskas taip ryšku - gyvenimas, mirtis, kančia... Tada atejo pagyvenęs vyriškis ir koja užmynė ant balandžio krūtinės. Paspaudė stipriai kelis kartus. Paukštis nurimo. Paėmė už sparno ir nunešė prie šiukšlių dėžės. Minia pajudėjo toliau.
Kvailas paukštis. Pats kaltas. Ir tik paukštis. Nieko tokio...
Bet tai buvo taip arti, taip gyva, taip tikra. Ne per televizorių ar youtube...
O grįžtant traikiniu namo, šalia sėdintys raudonveidžiai vyriškiai kalbėjo apie laborotorines peles. Nuplikusias ir be imuniteto. Kaip ant jų išbando vėžį sukeliančius saldiklius.
O sena moteriškė išrūkytu balsu dainavo Tinos Turner "Simply the best". Ir kaip nekeista tai nebuvo apgailėtina ar vulgaru. Tai buvo tiesiog linksma ir juokinga.
Gerai praleidau šeštadienį.
Nebereikalo suvažinėjau.