2013 m. vasario 19 d., antradienis


Viskas, kas ne lietus - mančesteriečiui džiaugsmas.
Dabar aš suprantu, kas yra tikras optimizmas - toks grynas, skaidrus, distiliuotas, gerklę deginantis optimizmas - gyvenant Mančesteryje nusipirkti kabrioletą. Mieste, kur lyja... visada. Beveik visada. Jeigu jums atrodo, kad lietūs Lietuvoj - padauginkite iš 5, pakelkite kvadratu ir dar pridėkite krapnojimo, lašėjimo, purškimo, dulksnos, šlapdribos ir šiaip bjauraus vėjo. Čia jau panašiau į Mančesterio klimatą.
Jei paklausti bet kokio žmogaus ar patinka Mančesteris, garantuotas atsakymas - taip, išskyrus orą.
Neveltui, jis dar išidžiai vadinasi Rainchester. Oi neveltui, neveltui.
Ketvirta diena iš eilės saulėta. Sausa. Ryte krištolais spindėjo šalna ant smaragdo žolės. Čirškia medžių gyventojai, plunksnas pašiaušę kūdakuoja balandžių vyriškiai. Balandės koketiškai galvas nulenkę vaizuoja, kad visai čia joms neįdomu, tik trupinių ieško atseit. O pačios tik žvilgt žvilgt oranžine akim, kurio čia plunksnos pašiaušesnės ir nagai vietoj.
Ir štai iš už kampo išrieda mašina. Be stogo. Lauke -3 C. Bet nelyja. Va, štai, štai kur mokėjimas carpe diem - nelauk, kada gyvenimas duos tau citrinų. Pats nusipirk limonado. Saulė šviečia? Šviečia. O tai kam kabrioletas reikalingas? Teisingai, su vėjeliu.
Vat kaip reikia.
O ne lietūs, lietūs...

P.S. jei jums atrodo, kad nuotrauka nesusijųsi, paaiškinu - ji rėkte rėkia - džiaukis gyvenimu.
Ir šiaip.