Brangiems skaitytojams gali susidaryti vaizdas, kad aš tik kaimynus skriaudžiu ir skydliaukę tyrinėju. Tas tai taip. Bet tarpuose tarp šių smagių užsiėmimų dar spėju į teatrus nueiti, į parodų atidarymus užsukti ir šiaip lankyti vietas vaizdingas.
Teatre žiūrėjau "To kill a mocking bird". Labai patiko. Knyga irgi patiko. Paauglystėje skaičiau mažiausiai tris kartus. Ir viską pamiršau. Didįjį Getsbį irgi skaičiau. Du kartus. Ir irgi pamiršau.
The Royal Exchange labai geras šiuolaikiškas teatras. Sukonstruotas Royal Exchange'e - medvilnės biržoje. Bo Mančesteris ir išbujojo medvilnės dėka. Čia turėtų būti glausta istorija. Bet ne dabar. Ne viskas iš karto.
Tame teatre vasarą žiūrėjau Šekspyro Henriką kažkelintą. Labai sunkiai supratau, ką jie šnekėjo senobine kalba, bet iki šiol stebiuosi, kaip aktorius galvą į vandenį panardino, o kiti dialogą kalba ir ne motais. O tas net neburbuliuoja. Ir visi su džinsais. Ir Henrikas Kažkelintas, ir ne henrikai. Šiuolaikiškai. Bet kokybiškai.
O dabar žiūrėjau „Nežudyk strazdo giesmininko“ Harper Lee. Ten tokių drastiškų elementų nebuvo. Bet gražiai labai - su krentančiais rudeniniais lapais ir gyva bandžo. Visur rašo, kad eilės prie bilietų. Aš apvaizdos valia išvengiau - eik, ieva, į teatrą, - sako apvaizda, - ir nezyzk, dėl kaimynų daugiau, atsibodai, dievaži.
O su drauge susitikau kavos išgerti Cornerhouse. Toks meniškų žmonių taškas. Ir nelabai meniškų, bet norinčių pavaizduoti. O ji ten nebuvus. Nors šalikus mezga. O virš kavinės restoranas. O virš resotrano galerija ir galerija, ir dar galerija. Einam, sakau. Pažiūrėsim meno. O ten parodos atidarymas. Vėl gi, apvaizdos valia. Eik, sako apvaizda, sedova, į parodos atidarymą, pasikultūrink, vyno išgerk, tik nebezyzk.
Ir tikrai - stalas. O ant stalo stiklinės su sultim, taurės su baltu vynu, raudonu ir tusčios. Aš pirma pagalvojau, kad meno vardan reiktų paimti tuščią taurę ir koncepciją suregzti gilią. Bet, aišku, iš godumo paėmia netuščią. O paroda ta, tai filmas per keturias sienas, kaip meksikiečiai žaidžia karą su nematomais šautuvais prekybos centro mašinų aikštelėje. Labai neįdomu. Bet koncepcija gili - buvo karas Gvatemaloj ilgas ilgas. Ir jam paminėti jie čia šliaužioja tarp mašinų. Bo to karo dalyviai, išgyvenę, dabar nelegalais Kalifornijoj gyvena ir toj mašinų aikštelėje laukia darbo kokio ne kokio. Va. Tai vadinasi koncepcija. Be jos ne menas, o šūdas O su ja - šūdas yra menas.
Galėjau aš paimti tuščią taurę ir padaryti meną. Galėjau. Nepadariau.
O tame ir šiuolaikinio meno skirtumas - kiti padarė.
Nedažiūrėjau. Išgėriau vyną. Ir išėjau.
Ačiū, apvaizda, už viską.