Pavasaris.
Burkuoja balandžiai, liūdnai ir oriai tvorom vaikšto kastruoti katinai.
Vyrai, kaip visada stebina mane.
Užėjau į kelionių agentūrą. Netoli namų.  Western Union perlaidos atssimti. Už didelio popieriais nukrauto stalo sėdi senas senas į žilą papūgą panašus septyniasdešimtmetis indas. Toks seneliukas dieduliukas. Toks gerasis burtininkas...
Ir visą laiką, kol pildė formą žiūrėjo man tiesiai į papus krūtinę. Va taip spoksote spoksojo  per savo džonlenoniškus akuliorius. Ne šiaip, ne netyčia, o tiesiai - kaip vyrai žiūri. O atsisveikinant sako - tikiuos, kai kitą kartą ateisi bus šilčiau, ir mažiau rūbų vilkėsi.
Va tai tau. Ir mėlynas dangus.
Štai tau ir seneliukas.
Tikras vyras - vyras iki grabo lentos.
O kitą dieną  kraują iš venos ėmė toks maždaug filipinietis. Jau antrą kartą jis. Pirmą kartą, taip abejingai, šaltai. Bac ir viskas. O dabar, kad šnekina, kad kalbina - kaip mano vardas tariasi. O kodėl taip rašosi. Ir šypsosi. Akytės koketiškai blizga. Ir užsiplepėjęs kaip dūrė - liko mėlynė, kokios niekada nebuvo.
Negalima flirtuot ir venų badyt.
Įlipu į autobusą. Pagyvenęs vairuotojas. Sakau - Megaraider, plys. Čia savaitinis bilietas toks. Sako - o tu mega žvaigždė? Sory, sakau. Megaraideris, tik megažvaigždėms. Cha cha cha.
Juokauti bando, mat.
Štai ką su vyrais daro pavasaris.