Aušra manęs kažkada klausė, ką aš galvoju apie šiuolaikinį meną.
Menas - bet koks menas, atskirai paimtas menas - yra gerai. Nėra blogo meno. Aišku, su viena išimtim - kol jis neperžengia gyvenimo visuomenėje taisyklių - netrukdyti kitiems - pvz. per garsiai grojanti muzika ar kitų žmonių nuosavybės niokojimas. Tai yra - viskam savo vieta ir laikas. Nesu tikra dėl meniškų genitalijų vaikams rodymo. Nors pati augau meno albumų apsuptyje ir nieko va. Arba gal ir ne visai nieko... (Pabrūžyju krumpliais kaktą). Khm. Kiek atsimenu meno albumose mane labiausiai domino, kodėl šitas dėdė Jėzus toks purvinas ir susivėlęs.

Nikolai Ge. Quod Est Veritas?

Kaip tam dėdei dešinėj nešalta sėdėti basam ant sniego. O mūsų albume dar buvo šio paveikslo išdidinti fragmentai. Plikos sušalusios kojos mane domino labiausiai.

Vasilij Surikov. Bajorienė Morozova

Labai buvo gaila strėlių subadyto švento Sebastiono. O apsiverkusi Marija Magdalena erzino savo patetiška demonstratyvia atgaila. O pati kažkodėl pusnuogė. Aha? Netikiu. 

Kurbė "Pasaulio kilmę" pamačiau šiek tiek vėliau, bet įpatingai manęs nesudomino, nei šokiravo. Kas čia tokio? Ant sniego sėdintis dėdė daug įdomiau.

 Gustave Courbet. L'Origine du monde

Tikriausiai geriau meną rodyti, nei apie kopūstus pasakoti. Aš žinojau, kad vaikai auga pilve. Tik ilgokai nesusimąsčiau, kaip jie iš ten išlenda. Įsivaizdavau, kad stebuklingai pilvas atsidaro ir kūdikis gražus, suvyniotas guli.
O kai pamačiau per TV tikrą procesą... va tada buvo šokas, kad iš ten, kur aš sisioju vaikas turi išlysti. Todėl geriau sakyti nuo pat pradžių tiesą. Be kopūstų ir gandrų. Net nežinau kas geriau - ar iš vis netikėti Seniu Šalčiu - ar jaustis apgautai ir nepasitikėti tėvais supratus, kad Senis Šaltis - kaimynas?
Na, aš čia kaip visada nenuosekliai.
Norėjau apie meną.
Menas, bet koks menas yra gerai. 
Kaimynas Džo kuria muziką. Man nepatinka. Sunkiai tą garsų kratinį galiu pavadinti muzika. Sėdi dienų dienom, tiksliau, naktų naktim priešais 2 monitorius. Rūko ir kuria. Pagroja man. Stebi veido reakcijas. Įdomu, sakau. Kitokia. Jo, sako. Daugiaplanė. Taip, sakau. Daugiasluoksnė. Sako, vargstu su šitu gabalu, niekaip negaliu pabaigti. O aš, tiesą sakant, nes nesuprantu, ką jis ten kuria. Garsų kratinys ir tiek. Bet, kažkam patinka. Apie chemines sąmonės būseną keičiančias medžiagas taktiškai nutylime.
Kurti yra gerai. Džo kuria muziką. Krisas žaidžia kompiuterinį žaidimą. Dwarf fortress ar panašiai. Jo nykštukus laikas nuo laiko kas nors ateina ir išžudo. Ir jis stato jų miesą iš naujo. Ar Džo kūrybos procesas tauriną jo sielą labiau nei Kriso nykštukų ganymas? Nežinau. Riaugėja jie vienodai netauriai. Bandžiau išvadas padaryti meno ir kūrybos naudai. Bet, matyt, netinkamus pavyzdžius pasirinkau. Khm...

Vienas dalykas, ko aš nesuprantu ir nevaizduoju, kad suprantu. Tai meno kūrinių kainos. Suprantu, kad milijonų žarstymas - tai kitas pasaulis, kitos žaidimo taisyklės. Tikriausiai turtingi dėdės ir tetos taip smaginasi ir tiek.
Štai Andreas Gursky nuotrauka, parduota už 4,338,500 JAV dolerių. Grubiai tariant beveik 12 milijonų litų.
Neklauskit manęs kodėl. Geriau ir savęs neklauskit.
Tai šiuo metu brangiausia nuotrauka. Čia daugiau.

Andreas Gursky, "Rhein II" (1999)

O kiek už šitus pinigus žmonių galima būtų išgydyti...
Menas yra gerai. Atskirai paimtas menas.
O viskas, kas šalia jo - ambicijos, šlovė, pinigai - patys suprantat. Ne visada atitinka tiesą.
Karalius dažnai būna nugas...