Velykų proga prikepiau bandelių. Kaip visada iš pusantro kilo miltų. Kiekvieną tokį kartą sau kartoju - kitą sykį užteks 1 kilo. Kad aš dar tiek lipinčiau, tiek kankinčiaus... Ir tą kitą sykį vis tiek galvoju - ai, darau iš pusantro, o tai dar per mažai bus...
Kadnagi mano galva paskutiniu metu visai kaip kopūstas, tai taip ir gavosi. Visą savaitę mintyse galvojau, ką pirkti. Nes švenčių savaitgalis, kas dirbs, kas nedirbs. Geriau šeimininkiškai - iš anksto. Kopūstus kilnojau, žiūrėjau - kad nesuvytęs, kad ne per didelis.
Šventę švęsti ir maistą ruošti nusprendėm pas draugę. Ateinu pas ją su kuprine pilna gėrybių - kraut lauk - kopūsto nėra. Skambinu draugui - nupirk kopūstą. O tai aš buvau įstitikinusi, kad nupirkau, bet turbūt tik mintyse...
Tada šildau pieną su cukrum ir aliejum. Mieles paleidžiu vaišintis. Visiems apskelbiu, kad nupirkau brangių lenkiškų miltų. Kad šalia buvo pigesni, bet aš paėmiau brangesnius, geresnius... Atidarau poką - pilu. O ten džiūvesėliai... Taip aš tą kaimyninę kalbą moku. Bulka tarta. Galvojau reiškia miltai bulkoms ir tortams, t.y. pyragams...
Skambinu kitai draugei - nupirk miltų.
Ateina miltai. Minkau tešlą. Graži, minkšta, puri. Uždengiu, rankas plaunu...
Ir čia daug daug keiksmažodžių - kiaušinius pamiršau.
Į suminkytą tešlą kiaušinį rankniu būdu įminkyti - yra darbo. Ir kiekis nemažas. Bet vilką kojos peni. Išminkiau.
Tešla nepyko, augo kaip ant labai laimingų mielių.
 Šį kart dariau tik dviejų rūšių - su obuoliais-bananais ir su kopūstėliais. Bandelės su kopūstais - mano mėgstamiausios. Tradiciškai rusiškos.
Kai šventė persirito į stalo žaidimų pusę - pusiau gulom pusiau miegojau.
Grįžus namo savo liurbiams sakau - va maišas bandelių, vaišinkitės į sveikatą. Saldžios ir su kopūstais. Jie griebė po saldžią. Kopūstai nesugundė. Pasivaipė dar - kopūstus pati valgyk. Nu ok.
Ryte atsikeliu. Įmetu sviesto gabaliuką į keptuvę - nėr skaniau, nei saldi arbata su ant sviestuko pakeptom bandelėm.. Žiūriu į maišą. Tik saldžios likę. Ir taip kuičiu ir taip - nėra. Nei vienos kopūstinės.
O vakare Džo švytinčiu veidu pareiškia - aš klydau. O tu buvai teisi. Su kopūstais - geros. Vieną iš smalsumo paragavau ir negalėjau sustoti. Taip visas ir suryjau. Nepyk. Negalėjau sustoti. Kitą kartą tu man prikepk tokių didžiulį maišą! Tik man!
Todėl ir sakau - kilo gali būti per mažai. Geriau pusantro. Ir tai visiems kliuvo, o man...