Man nepatinka laukti.
Aišku, galima ir nelaukti. Bet aš nemoku laukimo nustumti už.
Laukiu savo lentynų. Net nežinau, kaip lietuviškai tai teisingai vadinasi - kai apačioj durelės, o viršuje penkios lentynos. Etažerė? Yra tokie mistiniai aristokratiškų baldų pavadinimai kaip servantas, sekreteras, bufetas, šifoneras, triumo... Vienas indams, kitas popieriams, trečias velniaižininokam. Pas mane viskas daug proletariškiau - spinta, stalas, lentynos. Viskam, kas telpa. Kas netelpa - dėžėse po lova.
Laukti. Atveš. Tarp devynių ir dviejų.
Nepatinka man laukti.
Ir yra yra, ką veikt belaukianti, visada yra, ką veikti. Bet pirmoj vietoj laukimas. Jis užgožia visas apatiškas iniciatyvas.
Ir tai netgi ne pasimatymas, o tiesiog lentynos. O gal etažerė.
Nusilakavau nagus. Kas lentynoms sudaryti gražų pirmą įspūdį?
Nepatinka man laukti.
Jau ir kaimynai atsikėlė. O aš laukimo įkarštyje išlaužiau turėklų stulpiuką. Jis pats išlūžo nuo mano energijos viesulo. Kad tą energiją teisinga linkme. Ten kur reikia daryti. Bet ji tik sugeba turėklus laužyti ir tirpdyti mano susikaupimą.
Oooooo!
Atvažiavo.
Kiekvienas naujas baldas man sukelia vidinį renesansą.
Jūs tik pagalvokit - aš dabar turiu penkias tuščias tuštetėlaites lentynas! Ir dar už durelių erdvę talpą! Kiek ten visko tilps, kiek ten visko tilps!
Yra toks angliškas žodis "hoarder" - tai aš iš šitos linksmos diagnozės. Karoliukai, medžiagiukai, skuduriukai, kankorėžiukai, nebaigti darbeliukai. Todėl niekada man lentynų nebus per daug.
Einu darbus daryti. Ne, pirma važiuoju į banką, bo tokia protinga Sedova užsiblokavo banko kortelę neteisingais pinkodais. Vieni neskalndumai per ją. Maža to, kad hoarder, tai dar ir kiaura galva. Kaip man su ja nelengva.