Vaizdas pro mano langą šiandien.

Ateina vasara.
Top top top.
Po lietaus švelniai drėgna. Medyje paukščiai lesa pernykštes uogas. Einant po medžiu linksmai nupurto ant galvos lietaus likučius.
Mančesteryje beveik visada lyja. Nestipriai. Bet užtat ilgai. Krapnoja, lynoja. Metų laikai beveik nesiskiria vienas nuo kito. Tik kvepia skirtingai. Dabar kvepia vasara.
Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Mančesteris ne veltui čia įsikūrė. Ne, ne todėl, kad mančesteriečių protėviai buvo lietaus garbintojai - ilgai, labai ilgai čia buvo niekam neįdomus miesteliūkštis. O paskui 19 a. pradžioje sugriaudėjo industrinė revoliucija - išaugo medvilnės fabrikai. Mančesteris tapo pirmu industriniu miestu. Netgi gavo pravardę - Cottonopolis (Medvilnopolis). O tais laikais verpti medvilnės siūlus reikėjo drėgmėje - kitaip siūlai trūkinėjo. Sausose vietovėse verpyklose pylė ant grindų vandenį drėgmei palaikyti. O tada sako - va, pala, yra toks drėgnas miesteliūkštis, kaip jis ten, Mančesteris. Eime tenai, ten drėgna, gerai. Imam medvilnę. Kanalus iškasim, no problem. Taip, savo klimato dėka Mančesteris pavirto į medvilnės sostinę.
Indurstrinėje eroje tai atrodė maždaug taip:

William Wyld, Manchester from Kersal Moor, 1852

Darbininkus skriaudė ir išnaudojo. Atsirado profsajungos ir Karlas Marksas. Taip taip taip. Čia jis susitiko su Engelsu ir labai jaukioje senoje bibliotekoje, sėdėdami ant palangės dūmojo marksistines dūmas. 

O paskui fabrikai visiems atsibodo ir juos perdarė į butus ir ofisus.

Kodėl dabar žmonės gyvena drėgname Mančesteryje, juk ne siūlų verpti čia važiuoja visokios Sedovos iš pakankamai lietingos Lietuvos? Turi jis savo sunkaus industrinio šarmo. Ir šiaip, geras tas mūsų Mančesteris.

Medžiai gražiai žydi. Paukščiai gražiai čiulba.

Iš tikrųjų aš tik vaizdą pro savo langą parodyti norėjau, Gražu šiandien.