Praeitą savaitę pas mus buvo incidentas. Na, visas gyvenimas su šitais liurbiais yra vienas ilgas incidentas. Bet tą dieną buvo toks visapusiškai koncentruotas incidentas, pabrėžiantis liurbių santykį su aplinka.
Čai reikia pridurti, kad orkaitė pas mus prasta. Reikia paspaudus apie 30 sekundžių laikyti kol ten toks metaliukas parauduonos - tada degs. Jei atleisti mygtuką iki pilno metaliuko galiuko parodaunavimo - užges. Ir šiaip - šonas šyla, šonas dega. Todėl aš mažai šitą įrenginį naudoju. Turiu tokia gilią alia wok keptupę, kurioje labai gerai kukinti visokius makalus.
Kaip minėjau anksčiau, Krisas valgyt nedaro. Maksimum - išsiverda tortelinius ar ant nuvogto aliejaus išsikepa kiaušinienę su bekonu. (Todėl aš aliejų slepiu už sausų pusryčių dėžių. Tik tssssss...) Krisas netgi deklaravo, kad nemėgsta daržovių ir vaisių. Bet mano makaronus su daržovėm kapoja su dviem pakartojimais.  Chaliavno acto saldumas įrodytas.
Filas orkaitėje kepa visokius pusfrabrikačius, o Džo ją naudoja praktiškai kasdieną. Nes jo biudžetinis racionas susideda 50% iš vištos. Vištą jis negailestingai pjauną per pusę ir kepa. Kita dietos dalis - ryžiai su gungo žirnias. Vieną kartą jis manęs klausia - gal turi skardinę gungo pupelių? Pažiūriu spintelėje - ne, tik black eyed peas, na pupelės tokios - baltos su juodom dėmelėm kaip akytėm. Oi ne, sako Džo. Aš jų nevalgau. Kodėl? - klausiu. Man nepatinka grupė "Black Eyed Peas" ir visa pop kultūra, kurią jie atstovauja. Ir vsio - neėmė iš principo. Pupelės, tai jugi, nekaltos. Bet ne, pasakė ir gipsas. Rūkymo ir alkoholio vartojimo nutraukimą jis skelbia kas savaitę. Net elektroninę cigaretę nusipirko nosies krapštymui. Džo principas nepalaužiamas tik juodaakių pupelių atžvilgiu. Jos didenis blogis, nei svaigalai ir rūkalai.
Prieskonių aš neslepiu už kukurūzų dribsnių dėžių nes už jų visko nepaslėpsi, todėl jų atsargos senka akyse. Jūs nepagalvokite, kad aš kokia buožė nedrauginga, bet, gerb. publika - vis gi ateina kažkada ir neribotam dosnumui galas - kai naudojama tik iš mano dėžučių ir niekada net į vietą nepadedama (čia turi būti atkišta apatinė lūpa ir graudulingai išriesti antakiai). Daugiau niekada gyvenime jokiems kaimynams nesakysiu: oi, žinai, sūrio tokį didelį gabalą nusipirkau, vaišinkis, feel free. Džo ir pasijaučia labai free, per 2 dienas suraito visą gabalą, palikdamas man kūbinį centimetrą. Taip ir su prieskoniais - kažkada pasakiau - va, aš daug prieksonių turiu, jei reikės imk. Tai buvo suprasta tiesiog - savo prieskonių įsigyt nereikia.
Dar Džo gamina troškinius. Jie visi vienodo skonio ir spalvos. Geltoni nuo ciberžolės. Retsykiais šiek tiek raudonesni nuo konservuotų pomidorų. Bet vyrauja geltona spalva kaip saulė. Kartais troškinys vadinasi "korma" - jeigu įmeta kardamono, jei be kardamono - Jamaikietiškas troškinys. Jei paraudoninti, tai šiaip, "karis", neisigilinant į niuansus. O skonis visada tas pats - sukeitus dėmenis vietomis suma nesikeičia. Bet troškinius reikia makaluoti, o vištą pabarstei, įkišai - ir viskas. Todėl kepta višta nepakeičiamas Džo dienos patiekalas.
Čia tokia įžanga ilga. Seniai apie liurbius nerašiau, dūšią išliejau ant interneto. Internetas didelis, sugers.
Vieną dieną, būnu aš savo kambary. Svilėsių kvapą pajaučiau, bet mano uoslė jautri, visada jaučiu, kas kvapnaus namie vyksta. Ir staiga pypypyyyyp - priešgaisrinis aliarmas. Išbėgu iš kambario - dūmais kamuoliais, akis graužia, nosį graužia. Džo ant kėdės lipa aliarmą išjungti. Nekenčiu, šitų aliarmų, sako. Aš bėgte langus, duris atidaryti. Kas čia darosi, kas čia darosi?! Džo jau rankose laiko lėkštę su savo pusvište. Ramus, nusiteikęs užkasti. Kas čia dega? Kodėl dūmai? kudakuoju aš. O Džo į tai - višta apskrudo. Ir nuėjo valgyt.
Aš žemyn - Krisas sėdi ant savo šventos sofkutės. Su kompiuteriu ant kelių. Kaip visada. Kaip nieko nebuvę. Budos ramybė. O livingrumas sujungtas su virtuve, net durų nėra. Aš langus darinėju, vėdinu. Atidarau orkaitę - o ten siaubas siaubingas. Riebalų pridegusių sluoknis tooooks, kad tik greitai uždariau ir rankas nusiploviau.
O Džo ramiai "višta apskrudus" ir tiek žinių. Krisas net nepajudėjo. Būtų gaisras - taip ir liktų sėdėti ir užtrokštų dūmuose. Kartais atrodo, kad jis jau šaknis į ta sofkutę įleidęs. Manau, praeitam gyvenime jis buvo tinginys - kabojo ant šakos apaugęs dumbliais ir mąstė apie gyvenimo prasmę. Todėl, už išmintį, šiame gyvenime gimė Kriso kailyje. Tik reinkarnacija nepagalvojo, kad jis žmogumi visai būti ir nenori. Tikiuos, kitame gyvenime jis bus kerpė. Labai laiminga kerpė. Kurios niekas nejudina.
Šitas incidentas jau pasikartojo 3 kartus. Scenarijus tas pats. Aš darinėju langus, kerpė sėdi, Džo džiaugiasi apskrudusia višta.
Sakau jam - orkaitė riebalais prisitaškiusi, nuo tavo vištų, išplauti reikia. Taip, sako, reikia. Tai mes išplausime kokią dieną. Mūsų name yra toks mistinis "mes". Tie "mes" niekada nepasirodo. Todėl daug dalykų taip ir stovi. Lemputė perdegė. Tai, kas čia tokio, reikia nupirkti. Mes nupirksime ir įsuksime. Anot Filo. Taip ir nėra lemputės. Aš tų "mes" nepažįstu todėl tai, ko man reikia pasidarau pati.
Reikia užbaigai kažkokį apibendrinantį sakinį gražų ir prasmingą. Bet nesugalvoju.
Iš kur jie tokie atsiranda?