2013 m. balandžio 1 d., pirmadienis


Velykų proga pabrango autobusų bilietai.
Kai aš atsikrausčiau į Mcr kainavo 11 svarų, paskui 12, štai dabar jau 12,5. Kur infliuojasi pasaulis?
Aš propaguoju vaikščiojimą pėsčiomis. Kartais netgi per lietų. Nes oro nepasirinksi.Ypač Mančestery. Nors yra ginančių Mcr garbę - ne, visai čia nelyja, ir nebjaurus oras, ir iš vis beveik sausa - kritulių iškrenta mažiau negu Anglijos vidurkis. Liko tuo įtikinti dangų.
Aš vis dar prastai miegu. Į ką daktaras filosofiškai atsako: sureguliuosim skyliaukę, susitvarkys ir miegas. Klausiu - kada. Na, žiūrėsim. Mes tave stebime. Gerai, sakau. O tai kaip man miegoti? Kai neišsimiegu aš pikta ir nelaiminga. Kai skydliaukė susitvarkys ir miegas susitvarkys. Ir nuotaika susitvarkys. Ir būsi laiminga. Aha, sakau. Bet miegoti man reikia dabar. Ir laiminga aš noriu būti dabar.
Klausimams atsparus daktaras mandagiai stumia mane iš kabineto. Ateisi po trijų savaičių, tada pakalbėsime. Kraujo tyrimą padaryk. Pažiūrėsim.
Kraujo tyrimai atkakliai rodo, kad skydliaukė į gydimą reaguoja ožkiškai. Tiroksino lygis aukštesnis, nei prieš gydimą.
Daktarėliai liepia ištiesti rankas. Paskui žiūri į akis. Na, žiūrėsim sako. Gal reikės radioaktyvaus jodo terapiją taikyti. Dar pažiūrėsim.
Kad tai išgirsti reikia laukti beveik valandą. Tas pats, kas ir mūsų klinikos. Tik kiekvieną kartą skirtingas daktaras. Ir mano taip vadinama byla prasideda "tokią tai dieną aš sutikau šią malonią 33 metų ledi". Perskaičiau akies kampeliu kol daktaras mąsliai kasėsi pakaušį. Tikriausiai čia standartinė forma, bet vis tiek malonu būti malonia ledi.
O tada dar pusvalandį lauki kraujo tyrimo. Kol laukiu bando kabinti žvitrus juodaodis. Duosi telefono numerį. Ne. Nustemba labai. Kodėl. Nenoriu. O jeigu aš tau savo duosiu. Man nereikia. Kodėl? Aš tau neskambinsiu. O gal parašysi, jei bus nuobodu? Man nebūna nuobodu. Bet aš tau duosiu savo numerį. Ne. Aš labai noriu, supranti, tu mane labai domini. Atsibodo, gerai sakau. Užrašyk ant popieriaus. (tik palik mane ramybėje). Nuėjo ieškot. Atkaklus koks. Grįžo užrašęs ant laikraščio skiautės. Tada atėjo mano numeriuko eilė. Seselė mane jau atsimena. Nors žmonės suvažiuoja iš visų apylinkių. Matyt, aš iš tiesų maloni ledi.
Skaičiau kažkur patarimus blogo populiarumui kelti. Mano blogas neturi tikslo kelti populiarumo. Tada tai būtų darbas. O jei tai būtų dardas - aš ieškočiau priežasčių jo nerašyti. Šio blogo paskirtis - būti neįpareigojančiu hobiu. Todėl dėl popiliarumo mes nesukame galvos.
Buvo vienas toks patarimas - peržiūrėkite, kurie įrašai susilaukė didžiausia populiarumo ir rašykite apie tai. Paskutiniu metu mano populiariausi įarašai yra apie tai, kaip aš nekenčiu savo kaimynų.
Bet praeitą savaitę autobuse sutikau buvusius kaimynus prancūzus. Va tada supratau, kas yra tikra neapykanta. Labai gailėjausi, kad neturiu kišenėje plytos arba kirvio kokio...
Šitų aš visgi nenekenčiu. Tiesiog jie tokie amebiški. Tokie niekam tikę. Tokie liurbiai. Džo dabar eina miegoti 6 ryto ir keliasi apie 2 po piet. Nusiskutęs barzdą Krisas vaizuoja, kad nuplauna skutalus. Bet aš perplaunu dar kartą.
Taip. Iš ryto nuėjus į virtuvę norisi verkti. Skambina lendlordas, ateis dujininkai tikrinti boilerio ir viryklės. Gerai sakau. Tik ten lėkščių kalnas. Ne mano. Nei viena. O berniukai miega. Anksti dar juk. Tik pusė pirmos.
Džo turi teoriją, kad kiekvienas turi teisę daryti su savo laiku, ką tik nori. Pvz. Krisas turi teisę nedirbti ir žaisti nykštukų pilį. Jo teorija sako, kad tokiems liurbiams abstrakti valstybė turi mokėti pašalpas. Ir kaip aš drįstu vadinti sveikus jaunus nedirbančius iš pašalpų gyvenančius žmones tinginiais ir liurbiais. Savo teoriją jis grindžia knyga "Teisė tingėti" ("The Right to be lazy"). Aš šios knygos neskaičiau, gal būt ji labai gera ir išminties pilna. Aš pati nesu kapitalizmo ir besaikio vartojimo bei nereikalingų daiktų gamybos šalininkė. Tačiau šita smagi trijulė skaito, kad kažkas kitas turi mokėti jų nuomą, kažkas kitas turi duoti jiems pinigų rūkalams ir gėralams, ir kažkas kitas turi suplauti indus ir nuvalyti veidaplaukius nuo kriauklės.
Mielos berniukų mamos - auklėkite bernus teisingai. Neleiskite jiems tapti liurbiais.