Einu aš vakar susitikt su drauge filmo žiūrėjimo tikslais. Šiltas vakaras. Kvepia kaštonai, ievos, alyvos. Smirdi šermukšniai.
Ant šaligatvio tupi paukštukas. Prieinu arčiau. Tupi. Visai arti. Sustoju. Apeinu. Neskrenda. Keista. Rudas. Mažas. Ne žvirblis. Šaip kažkoks mažas paukštis. O gal didelio paukščio mažas vaikas. Žiūri. Nejuda. Neskrenda. Tupi.
Aš motiniškai sunerimau. Apėjau iš visų pusių. Jis tupi. Žiūri. Mažas. Rudas. Nejuda.
Aš pasilenkiau apžiūrėti.
Nejuda. Tik žiūri.
Kažkas su juo negerai. Serga turbūt. Būtų sveikas - nuskristų.
Ligotukas. Gaila.
Reikia gelbėti.
Ką daryt?
Gal reikia paskambinti draugei. Dviese gelbėti smagiau.
Ji kažkada pasakojo, kad eidama namo žiemą ant šaligatvio rado gulintį vyriškį su viskio buteliu. Gelbėjo. Iškvietė greitąją pagalbą ir laukė kol jie atvažiuos. Neabejinga pilietė.
Ji žino, kaip gelbėti mažuosius brolius.
O jei jis nepagydomas, gal jį mielaširdingai užmušti. Kad nesikankintų.
Mačiau juk Česteryje kaip vyriškis koja užmynė pervažiuotą balandį...
Bet šitas dar neprašo eutanazijos. Dar galvą kraipo...
Ir čia paukštukas pažiūrėjo į mane, sučirškė ir nuskrido.
Palikęs ant šaligatvio šlapią krūvelę.
Tikriausiai jis pasakė - užkniso tie žmonės, net pašikt ramiai neduoda. Spokso. Iškrypėlė. Savo reikalais užsiimk. Beeee.
Susigėdus nueijau žiūrėti Django. Kur tarantiniškai sproginėja galvos.