Šiandien pirmą kartą gyvenime maudžiau šunis.
Ir labai nemylėjau.
Montis toks protingas geras dėdė-šuo, žilo snukio ir garbingų 9 metų amžiaus -

išsivoliojo šūduose kaip koks durnašunis. Taip iš pradžių smirdėjo, net savo padus pasitikrinau. O paskui žiūriu - Mončio šonai visi atsiprašant...
Deizi tik truputį, prie kompanijos išsišū... Nors iš jos labiau tokių dalykų galima tikėtis. Ji pas mus kvailelis.

 O paskui dar Montį iš po krūmo vilkt reikėjo per jėgą. Bo labai smirdinti šūdą rado. Ir žinokite - ėdė. Pasigardžiuodamas. O kuo smirdžiau, tuo skaniau. Ar ne?
Labai pasišlykštėjau aš tokiu jo elgesiu. Bariau visaip išraiškingom balso intonacijom, kad kaltės jausmas išsivystytų.
Gal ir išsivystė. Bo  stovėjo ramiai, kai aš jį antibakterinėm servetėlėm nekvėpuodama valiau. Žudo 99,99 % bakterijų. Labai tikiuosi.
Parašiau jų šeimininkui. Sako - išmaudyk. Bandžiau Montį į vonę įkelti. Nesigavo. Bo nors ir tik 0,001% bakterijų ant jo kailio liko, vis gi smirdėjo taip, kad apkabinti nesinorėjo.
Kieme prie stulpo pririšau. Šampūnu išmuilinau. Toks šlapias didelis vilnonis šuo. Iš kibiro šliūkšt. Ir viskas.
Bet labai mane ta smarvė išvargino. Ir pati idėja voliojimosi svetimuose ekskremntuose nuliūdino. Dabar labai sudėtinga bus atstatyti buvusius šiltus santykius ir pagarbą.  Aš suprantu, kad čia ne šiaip koprofilija, o tūkstančiai evolicinės atrankos metų. Bet vis gi - jei šuo - geriausia žmogaus draugas...
Katės geriau.