2013 m. gegužės 6 d., pirmadienis

foto Robin Blaser


Mano blogas pavirto į skundų knygą.
Tik keista, kad gerb. skaitytojams skundai patitinka. Ar tai lietuviškas bruožas - džiaugtis, kad kaimyno namas dega? Sedova gyvena su smirdinčiais liurbiais - kaip gera, kaip gera, kaip malonu?
Ką jūs, aš taip apie jus negalvoju. Jūs išskirtinai geri ir širdingi piliečiai. Tiesa? Ir jūs netrinate delnų ir nekikenate "taip jai ir reikia".
Laisvalaikiu aš klausau TED paskaitėlių. Labai geras garsinis fonas veiklos imitacijai.
Viena moteriškė su ugnele ir psihchologės diplomais kalbėjo apie gėdą. Neieškosiu dabar nuorodos. Mano interpretacija - gėda yra baimė būti nepriimtu, nemylimu. O laimingais ir mylimais, priimtais jaučiasi žmonės, kurie nebijo būti pažeidžiami. Baisu mūsų visuomenėje būti pažeidžiamu. Pirmam prisipažinti meilėje ir mylėti, pasitikėti, atsiskleisti - tada labai lengva būti sužeistu. Pažeidžiamumas priešingas gėdai. Jei tau baisu ir gėda - neatsiversi. Jei nebijai atsiverti ir būti sužeistu - būsi laimingas. Su tikimybe būti įskaudintu, be abejo, nuo to niekas neapsaugo. Bet su galimybe būti laimingu.
Taip kalbėjo moteriškė su rudais maršikiniais ir charizma.
Ir iš tiesų.
Priimta manyti, kad stiprūs žmonės akmeniniais veidais ir sėdmenim neverkšlena.Verkia tik slabakai. Ir isterikės. Ką jūs, stiprūs žmonės neverkia akmeninėm ašarom. Jie kenčia viduje. Nesiskundžia. Neinkščia. Nepavargsta. O ką jie daro? Vieną gražią dieną primuša žmoną arba bando žudytis.
Aš manau, kad baimė psiripažinti silpnu, įskaudintu, išsigandusiu, pasimetusiu, netobulu - nėra stiprybės požymis.
Yra suomiška patarlė: drovumas - puikybės požymis. Iš tos pačios operos - baimė būti netobulu. Kodėl žmonės nori būti tobulais? Tiksliau - atrodyti tobulais? Nes viduje jie tai žino, kad tokie nėra. Nes kažkas įkalė - būsi netobulas, niekas nemylės.
O mano blogas įrodo priešingai - kai Sedova netobula - ją skaitytojai myli.
Kai ji gyvena su smirdinčiais liurbiais, kurie ją užknisa.
O dar kažkada skaičiau, kad ligoninėje atliko tyrimą. Grupei ligonių davė kasdieną rašyti apie savo nuoskaudas, nesvarbu - dideles, mažas, nauas, senas. Kai kažkas įžeidė, ar labai supykai ir negali atleisti, ar tu kažką įskaudinai ir neatsiprašei ir negali pamiršti... rašyti viską, ka prisimine, kas neduoda ramybės. Jie tiesiog rašė kasdieną. Niekas neskaitė. Tikslas buvo tiesiog išlieti dūšią. Ir šitie ligoniai pasveiko greičiau ar jų būsena pagerėjo labiau, nei tokių pat, tik nerašiusių. Vat.
Išsipasakoti yra gerai.
Ačiū jums, kad išklausote.