2013 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis


Po pasakojimo apie kaimynus pažįstama moteriškė pakraipė galvą ir nuotoliniu būdu nustatė Krisui lengvą autizmo formą. Iš žvilgsnio ir prisilietimo vengimo. Autizmas. Moka juokauti - reiškia ribinė forma. Aš su autizmu mažai susidūrusi, daugiausia žinių davė labai gera knyga "The Curious Incident of the Dog in the Night-Time" (aut. Mark Haddon) - rekomenduoju. Padeda suprasti kaip jie mato pasaulį. Kitaip.
Sako moteriškė - žmonės su asmenybės sutrikimais dažnai negali žiūrėti tiesiai į akis. Nevisų žvilgsnį gali atlaikyti. Trikdo. Sukelia nerimą. Sako - akys sielos veidrodis. Aš netikiu.  Juk akis tik šiaip organas. Ir nelabai dailus, jei nepridengtas vokų ir blakstienų.
Keista. Ir įdomu. Nors aš ir netikiu sielos langų teorija - bet jei bendraujant pašnekovas vengia akių kontakto - kažkas ne taip.
Su maniškiais viskas ne taip. Psichiatrui užtektų penkioms disertacijoms. Ir dar anegdotams liktų. Pasakoti kolegoms, užsigeriant medicininiu spiritu.
Džo pernai gydėsi nuo alkoholizmo ir depresijos. Pusiaukelėj metė. Prieš kokį mėnesį atkapstė likusius antidepresantus ir nusprendė suvartoti. Negi leisi geram daiktui prapulti? Aišku, nenutraukdamas alaus vartojimo. Klausiu - ar tu įsitikinęs, kad alkoholis dera su antidepesantais? Koks alkoholis, tik pora alaus skardinių. "Pora alaus skardinių" paprastai reiškia bent 8. Nieko. Gyvas.
Džo nemiega. Palengva jo dienotvarkė nusistūmė per pusę paros - ėjo miegot 8 ryto, kėlėsi 4 vakaro. Tada ėjo miegoti 10 valandą ryto ir kėlėsi 6 valandą vakaro... Paskui nusprendė, kad reikia grįžto į žmonišką režimą - nemiegojo dvi paras. Į dieną gėrė 14 puodelių kavos. Atrodė atitinkamai - trypčiojimas vietoje, keistoki judesiai... Neadekvatus žvilgsnis - bet nieko. Gyvas. Tą vieną vienintelę naktį atsigulė 8 vakaro ir miegojo iki ryto. O paskui vėl tas pats. Sakau - gal tu tiek kavos negerk? Oi, žinai, man priklausomybė. Jau 10 puodukų išgėriau ir dar noriu... Bent jau nemeluoja - pripažįsta visas savo priklausomybes ir kiekvieną savaitę žada viską mesti.
Sako - žinai, mes su Džimu vieną kartą nemiegojome 5 paras. Nė valandos. Baigėsi tuo, kad nuogi maudėmės jūroj... Velse. Ir pažįstamų būrys, kaip tyčia, ėjo pro šalį...
 Džimas - nelabai higieniškas, labai barzdotas Džo draugas, iš pasakojimų irgi vaikščiojanti psichiatro disertacija. Kažkada jie gyveno kartu. Džimas gyveno lovoje. Prisitraukęs stalą su kompiuteriu taip, kad galėtų žaisti nesikeldamas. Kėlesi tik į tualetą. Džo jam valgyti nešė į lovą.
Ir Džo tai pasakoja su susižavėjimu balse - kaip tobulą idiliją... Taip, Džo manymu, atrodo idealus gyvenimas...
Ne, Džo ne visai maumas... Ne toks baisiai bjaurus, kaip atrod iš mano pasakojimų... Ne, pasakojimai visiškai atitinkantys tikrovę, aš nė trupučio neperdedu, tikrai tikrai. Bet šalia visos smarvės ir neplautų indų - Džo neblogas bičas. Nedidukas. Bulvianosiškas velso-škotukas. Optimizmu, gal tiksliau px*izmu trykštanti povyza... Toks ežiukas rūke... Bet vieną kartą ėjau su Džo ir Krisu į barą. Dar pradžioj, kai nebuvo jie atskleidę viso savo asmenybės buketo. Ir žinote ką - nepatikėčiau, jei savo akim nematyčiau - Džo per 5 minutes gavo iš karto dviejų ispanaičių telefonus. Kaip taip? Nežinau, gal užslėpti psichai mergaitėms patinka. O Krisas man galantiškai nupirko "pačio pigiausiausio lagerio".