Ryte nueinu į virtuvę - ant grindų mėtosi vištos kaulai. Nu jau visai, galvoju, paršai neraliuoti, jau va iki ko nusirito - kaulai ant grindų mėtosi! Kaip taip gyventi galima? Negalima niekaip! Jau visai žmogiškumą prarado - ne namai, o kiaulidė! Šviesą per naktį palieką, šerius nuo kriauklės nenuvalo, nieko nenuvalo ir dar kaulai ant žemės!
Labai pasipiktinau. Iš visų gelmių gelmiausių. Tiesiog visai visai supykau. Ir praradau paskutinį pagarbos lašą šitiems žodžiųtrūkstakokiemsnevykėliams...
Ir labai susigraudinau - kad va aš, tokia puiki moteriškė, o turiu gyventi su vištų blauzdikauliais ant virtuvės grindų... Nu kur jau labiau nusiristi? Už ką, už ką man tokia karma???
Grįžau į kambarį, pasidariau arbatos, užsikūriau feisbuką - o ten Kriso įrašas: grįžau naktį namo, įjungiau livingrume šviesą - o ant mano sofkutės katė sėdi! Jau anksčiau kelis kartus mačiau ją besitrinančią ant mūsų virtuvės palangės...
Perskaičius iškarto nuotaika pasitaisė - jei katė įlindus pro langą iš maisto atliekų kibiriuko kaulus ištraukė - nieko tokio. Oi išdykusi katytė. Ot nedorėlė. Nieko tokio tada - jai galima. Liurbiams - ne.
Krisas pasirodo išsigandęs rėkė labai. Aš miegojau saldžiai. Negirdėjau.

Labai prašau siųsti greitai-gero-buto-suradimo spindulius, o tai nieko gero nerandu. Ne visu pajėgumu ieškau kol kas, bet pasiūla šiaip sau.