Ėjau pas daktarę. Laukiau, nes ant popieruko užrašė vieną laiką, o užregistravo mane valanda vėliau. Aš atėjau tvarkingai, kaip ant popieruko ir pralaukiau visą valandą. Prisižiūrėjau į valias medicininės reklamos apie keptą mėsą, odos vėžį, alergijas žiedadulkėm, cukraligę ir skiepus...
Žmonės, tuo tarpu, ateidavo ir išeidavo.
O aš laukiau savo vardo ant geltono ekrano.
Šalia atsisėdo pora anglių - viena pagyvnusi, kita nėščia. O dauguma anglių turi erzinančią savybę pokalbio metu sakyti "jėėėėėėėė". Taip tarsi išgirdo, kad kaimyno pusbrolio žmonos kanarėlė pasimirė. Ir ką čia pasakysi? Jėėėėėė... Mandagus universalus neatpažystamo emocinio tono jaustukas. O gal sutiktukas. O gal šiaip nereikalinga kalbos dalis.
Ir tos anglės pusvalandį kalbėjo apie sumuštinius, ledus ir sultis. Ir po kiekvienos frazės - jėėėėė...
Ledų vakar norėjau nusipirkti. Žinai, šiltą dieną ledai taip skanu. Jėėėėėė... Bet nuėjau į parduotuvę, visko nusipirkau, o ledus pamiršau. Jėėėėėėė... Tada jau išvažiavau iš parkavimosi aikštelės ir prisiminiau. Jėėėėė... Ir atgal jau grįžti nesinori. Jėėėėėė... O ledų būtų gerai. Jėėėėė... Nes ir Kažkas žadėjo užeiti į svečius. Jėėėėė... Tada peradėjau galvoti, kur nusipirkti ledų. Jėėėėė...
O dar didelės anglių dalies, ypač pagyvenusių, balsai kaip Alos Pugačiovos ir Bonnie Tyler kvadratu.
Kantrybė dorybė. Bet tuščiažodžiavimas - nuodėmė.
O tada atėjo moteris su mažu berniuku. O tos, kurias nurėjau nužudyti minties galia išėjo.
Ir atėjo moteris su maža gražia mergaite. Kokiu dviejų su puse metų. Su garbanėlėm ir skrybelaite su kaspinu.
Berniukas, nors tik kokių pusantrų metų, bet jau iš karto sukruto. Ir nenuleido akių nuo mergaitės.
Mergaitė irgi neatitraukė nuo jo akių eidama pro šalį. Bet paskui koketiškai nusisuko ir užsiėmė švarkelio nusiėmimu, basučių lipdukų tvarkymu - kaip ir pridera tikrai moteriai.
Berniukas savo susižavėjimą reiškė kriuksėjimu, ūbavimu ir riaumojimu.
Mergaitė nusiėmė skrybelaitę ir įnikusi tyrinėjo kaspiną.
Berniukas ūbavo ir kriuksėjo dar garsiau.
Mergaitė nekreipė į jį jokio dėmesio.
Berniukas, sėdėdamas mamai ant kelių, bandė ploti rankomis. Nelabai koordinuotai, bet labai užtikrintai.
Mergaitė toliau nekreipė į jį jokio dėmėsio.
Berniukui kriuksėti atsibodo. Atėjo daugiau žmonių. Jis susidomėjo šalia atsisėdusia moterim ir šypsojosi visiems aplinkui.
Mergaitėi trūko dėmesio. Ji pasijautė palikta. Paėmė mamos raktų ryšulį. Skambėdama raktais, dainavo ir šoko ratu.
Berniukas vėl atkreipė į ją dėmesį.
Berniuko mama užmezgė dialogą su mergaitės mama. Nusprendė organizuoti susitikimą.
Berniukas, laikomas už pažąstų, ryžtingais žingsniais ėjo link mergaitės.
Mergaitė traukėsi atatupsta.
Berniukas artėjo.
Mergaitė prisispaudė prie mamos kojos.
Taip jie stovėjo vienas priešais kitą.
Jų žvilgsnis susitiko.
Supratusi, kad tarp jų niera nieko bendro ir kad ji nemato ateities kartu, mergaitė nužygiavo koridoriumi.
Mama nubėgo iš paskos jos gaudyti.
Viskas kaip pas žmones.