Vakar pažiūrėjau kinojuostą "Before midnight". Supratau, kad su kinoskoniu pas mane ne kas.
Gerai, kad turėjau haribukų ir butelaitį vyno. Kitaip būtu iš vis sunku žiūrėti tas neįdomias 109 minutes labai gero kino.
Kad kinas labai geras, sužinojau tik grįžus namo ir žvilgtelėjus į IMDb reitingus - visi 8,4. Tai yra daug. Palyginimui, man patikę "Side effects", "Trance" - tik 7,2.
Reiškia, gerą kiną žiūrėjau.
Tik kažkodėl taip nesijaučiu.
Na... Kino aprašymas bylojo "ramantinė drama". O realybėje - du žmonės pusantros valandos pykstasi pagal klasikinį porų pykimosi scenarijų. Ir joks čia jums ne Vudi Alenas.
Pykstasi neįdomiai. Nuobodžiai. Bet netgi ne sartriškai nuobodžiai, o banaliai nuobodžiai.
Vienintelis pliusas - pagrindinė aktorė Julie Delpy turi pilvą - tai pamatęs mano pilvas pasijautė geriau.
Na taip, tai pliusas - kad aktoriai normalūs, gyvi žmonės, ne holivudiniai barbinai, pagrindinė aktorė normali moteriškė - su pilvuku, raukšlėm, o ne anželinadžolinis džiūvėsis.
Bet net gi tai nepadėjo.
Nors ne. Ne tik tai. Dar patiko viena mintis iš šio filmo - kai po avarijos žmonės atsibunda po komos, visos moterys pirmiausia klausia - kaip mano vaikai, vyras, šeima, ar jie tvarkoj? kaip kiti žmonės, dalyvavę avarijoj? o visi vyrai, be išimties, pabudę iš komos pirmiausia žiūri žemyn, kaip jų pimpalas, ar tvarkoj, o tik paskui klausia, kaip šeima.
Ir dar patiko idėja parašyti sau laišką į ateitį. Pagalvojau, kad gal reikia padaryti - parašyti sau laišką, o atidaryti, tarkim, 40-ies. Įdomu gi. Kaip matai save po kažkiek metų, ko tikiesi, ką planuoji - ir kaip bus iš tikrųjų.
Bet apsikrai, kažkoks visiškas nusivylimas kinoseansu. Matote, kinas irgi yra menas. Kaip ne kaip. O iš meno kūrinio aš tikiuosi bent vieno iš šių aspektų - idėjos, sudominančios protą, emocijos, sukrečiančios ar paliečiančios mano jausmus, gero techninio atlikimo, kad matytųsi autoriaus įgudžiai ir įdėtas darbas. Aš ne godi, tikiuosi tik vieno iš jų. Nes šiuolaikiniame mene labai retai randu visus tris. Nors angliškai tai ir vadinasi trijų H taisyklė - meno kurinys turi turėti - heart, head, hands.
O šiame Before Midnight - anei dūdos, anei skripkos, anei pinavijo.
Moteršikė priekaištavo vyriškiui, kad jis kojinių nerenka, unitazo apsiusioto nenuvalo, o dar išvaževęs knygino pardavėją tratino, kai ji tuo tarpu dvinukes dukrytes viena maudė, migdė, maitino. Nevertina jis, kad ji kojines rinko! (Visi vyrai tokie.) O jis sako - na, aš juk tave myliu, myliu tave ir mūsų dvynukes, kaip tu nesupranti. Myliu. Atisdūsta. Eik į lovą, gana pyktis. O ji sako  - o aš tavęs nebemyliu. Ir trinkt durim. Išėjo. Tris kartus. Vyriškis padūsavo. O ką padarysi? Išėjo ieškoti, rado kavinėje. Bandė juokauti. Ji, aišku, vaipėsi. Na, tada jis sako - va, čia mano tikra meilė, tikriau nebūna. Nenori, kaip nori. Ji tada paverkė. Bet suprato, kad ai, jau vėlu. Pyktis atsibodo. Gerai, sako. The end.
Ir dėl to vera į kiną eiti? Aš ir pati duris trankyt moku...