Krisui reikia dėmesio.
Nepaisant atsiskyrėliško gyvenimo būdo - Krisui reikia dėmesio.
Mes bendraujame taip: Miau, sakau. Uu, labas. Sako Krisas. Kaip tavo diena? Klausiu. Eeeeh. Sako Krisas. Nuobodžiai. Tavo? Ir aš pasakoju savo dieną. Krisas žiūri į monitorių ant savo kelių. Į mano pasakojimą reaguoja pastabom - uuu, ėėė, aha, taip, hhhhh. Kartais pažiūri laimingo tinginio žvilgsniu, maždaug taip:
Ne, aš nenoriu asmeniškai įžeisti šito tinginio. Bet jis labai panašus į Krisą. Čia Kriso vidinis žvėris. Kiekvienas turi savo. Mano tikriausiai višta.
Nesu tikra, ar žiūrėdamas į monitorių jis klausosi mano pasakojimo. Eeech, uuūū ir naaa - nesukelia dialogo įspūdžio.
Tačiau.
Krisui reikia dėmesio. Atsikėlęs ar grįžęs po retų išėjimų į platųjį pasaulį, perėjęs per slenkstį jis pradeda garsiai demonstratyviai kosėti, krenkšėti ar tiesiog mauroti. Man kažkodėl atrodo, kad taip mauroja briedžiai, tik nelabai vykę tokie. Toks egzistencinis ūūeeeerrr... tik ne per daug, kad neužsirauti. Briedis jo antrinis vidinis žvėris. Mano tikriausiai katė.
Kartais, jeigu mes kelias dienas nebendraujam. Jis šaukia - Ieva! Taip, tarsi kas atsitiko. Aš einu gelbėti Kriso. Jis užduoda kokį nelabai reikšmingą klausimą. Aš pasakoju. Jis žiūri į monitorių ir palaiko pokalbį - beee, taip, uhu. Atrodo, kad nesiklauso.
Kartą vakare, jau apie 11 val. grįžo iš parduotuvės. Trenkė durim. Šaukia - Ieva!!! Einu pažiūrėti kas nutiko gi - rodo kruvinas rankas ir smakrą. Išdidžiai sako - aš nukritau! Vertinu situaciją - negirtas. Kaip? Klausiu. Ėjau ir nukritau. Užkliuvai? Ne. Paslydai? Ne. Tiesiog ėjau ir nukritau. Va. Rodo kruviną smakrą ir nubrozdintus krumplius. Nuėjau į kiniečių teikavėjų - kinietė žiūri išsigandusi. Aha. Aš išreiškiau padorią susidomėjimo ir moralinės paramos dozę ir nuėjau miegoti.
Taip mes bendraujam.
Neištvėrusi, atsargiai pasiskundžiau Kriso draugams, su kurias kartais žaidžiu protmūšį apie jo nepadorius komentarus. Jie atsiduso. Palinksėjo. Ir atsiprašė už jo tokį elgesį.
Kartu diagnozavom jam depresiją. Atsidusom. Palinksėjom. Na, bet apskritai jis man patinka. Sakau. Taip, jis ir man patinka, sako Juri. Ir Ričardui patinka. Ir Pitui patinka. Mes jam tą sakėm. Bet... atsidūsta. Toks tas Krisas...
Nepaisant atsiskyrėliško gyvenimo būdo - Krisui reikia dėmesio.
Mes bendraujame taip: Miau, sakau. Uu, labas. Sako Krisas. Kaip tavo diena? Klausiu. Eeeeh. Sako Krisas. Nuobodžiai. Tavo? Ir aš pasakoju savo dieną. Krisas žiūri į monitorių ant savo kelių. Į mano pasakojimą reaguoja pastabom - uuu, ėėė, aha, taip, hhhhh. Kartais pažiūri laimingo tinginio žvilgsniu, maždaug taip:
Ne, aš nenoriu asmeniškai įžeisti šito tinginio. Bet jis labai panašus į Krisą. Čia Kriso vidinis žvėris. Kiekvienas turi savo. Mano tikriausiai višta.
Nesu tikra, ar žiūrėdamas į monitorių jis klausosi mano pasakojimo. Eeech, uuūū ir naaa - nesukelia dialogo įspūdžio.
Tačiau.
Krisui reikia dėmesio. Atsikėlęs ar grįžęs po retų išėjimų į platųjį pasaulį, perėjęs per slenkstį jis pradeda garsiai demonstratyviai kosėti, krenkšėti ar tiesiog mauroti. Man kažkodėl atrodo, kad taip mauroja briedžiai, tik nelabai vykę tokie. Toks egzistencinis ūūeeeerrr... tik ne per daug, kad neužsirauti. Briedis jo antrinis vidinis žvėris. Mano tikriausiai katė.
Kartais, jeigu mes kelias dienas nebendraujam. Jis šaukia - Ieva! Taip, tarsi kas atsitiko. Aš einu gelbėti Kriso. Jis užduoda kokį nelabai reikšmingą klausimą. Aš pasakoju. Jis žiūri į monitorių ir palaiko pokalbį - beee, taip, uhu. Atrodo, kad nesiklauso.
Kartą vakare, jau apie 11 val. grįžo iš parduotuvės. Trenkė durim. Šaukia - Ieva!!! Einu pažiūrėti kas nutiko gi - rodo kruvinas rankas ir smakrą. Išdidžiai sako - aš nukritau! Vertinu situaciją - negirtas. Kaip? Klausiu. Ėjau ir nukritau. Užkliuvai? Ne. Paslydai? Ne. Tiesiog ėjau ir nukritau. Va. Rodo kruviną smakrą ir nubrozdintus krumplius. Nuėjau į kiniečių teikavėjų - kinietė žiūri išsigandusi. Aha. Aš išreiškiau padorią susidomėjimo ir moralinės paramos dozę ir nuėjau miegoti.
Taip mes bendraujam.
Neištvėrusi, atsargiai pasiskundžiau Kriso draugams, su kurias kartais žaidžiu protmūšį apie jo nepadorius komentarus. Jie atsiduso. Palinksėjo. Ir atsiprašė už jo tokį elgesį.
Kartu diagnozavom jam depresiją. Atsidusom. Palinksėjom. Na, bet apskritai jis man patinka. Sakau. Taip, jis ir man patinka, sako Juri. Ir Ričardui patinka. Ir Pitui patinka. Mes jam tą sakėm. Bet... atsidūsta. Toks tas Krisas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą