2013 m. liepos 28 d., sekmadienis

Kouč


Gerbiami skaitytojai, jūs viską žinote, aš tuo įsitikinusi.
Ar kas nors yra buvęs pas gyvenimo em... kalbininkai, į pagalbą!... koučerį. Kaip sako, kažikoks per feisbuko sietus mano akiratin papuolęs straipsnis  - kaučeris - ugdantysis vadovas, ugdomojo vadovavimo aistruolis. Kuklesnis google translator verčia banaliau, be aistruoliškų probumbosų - gyvenimo treneris. O gal ir treneris žodis negeras, importinis, brukalas basurmoniškas...
Nenukrypstam.
Tiesiog, man klausmas iškilo. Apie tuos aistruoliškus gyvenimo koučerius ugdytojus.
Ką jie daro? Ar verta su jais susidėti?
Vakar buvau pakviesta į barbekiu - dar viena žodinė žabanga - mėsos kepimo sueigą. Ir ten sėdėjo vienas toks aistruolis. Na. Iki pat vakaro pabaigos aš net neįtariau jį turint žmonių miegančių gabumų žadinimo galių. Sėdi toks ispaniškos išvaizdos vyriokas. Nosis kažkada buvo sulaužyta. Šortai, šlepkės - toks nebaisiai reprezentatyvus. Franko, vardu. Dėl nepaaiškinamų priežasčių aš į visus ispanakalbius žiūriu nepatikliai. Ir į brazilus prie to paties. Kad vienu ypu. Tikriausiai viskas per Don Kichotą...
Pasišiaušusi šukuosena. Bet šlepkės ir laužta nosis perveria vis tiek. Virėjas, galvoju.
Paisrodo - ugdymo aistruolis.
Dirbęs Londono sityje finansų sektoriuje. Metė. Dabar žmones gyvenimo moko. Ir kažkas pas jį mokosi.
Ne virėjas.
Ir čia mane smalsumas užvaldė - ko tie gyvenimo treneriai moko?
Na, maždaug - Tu gali, aš žinau tu gali. Peršok per bambą. Pirmyn. Tu savo laivo kapitonas. Jei labai nori - tai turėsi. Tik įsivaizduok labai gerai. Ir turėsi. Labai ačiū. Trys šimtai svarų. Iki kitos savaitės.
Ar kaip tai vyksta?