Laikas

Sekmadienio vakaras.
Autobuse sėdi toks Tolstojus-Darvinas, tik be išminties šviesos akyse. Barza, vienok, įspūdinga. Santaklausas be pastovios gyvenamosios vietos. Nesmirdi. Bet veidas su būdingais piktnaudžiavimo alkoholiu pėdsakais.
Sustojime įlipa du vaikinukai ir klausia vairuotojo, ką daryti - paliko krepšį autobuse. Aiškinasi su vairuotoju kokias 3 minutes. Autobusas stovi. Vairuotuojas per savo ryšio priemonę šnekasi su dispečeriu. Klausia kelintą valandą, koks autobuso numeris - stengiasi padėti. Autobusas stovi. 4 minutes.
Aš viską girdžiu iš autobuso galo.
Tolstojus-Darvinas negirdi. Tikriausiai ne tik barzda, bet ir ausys plaukuotos.
Ir pradeda piktintis - nori važiuoti, o nežino kur ir pinigų neturi. Visus čia gaišina! Jau 10 minučių stovim! Kiek galima? Mes važiuojam ar ką? Kiek ten šnekėti galima? Laiko švaistymas! Gerbkite mūsų laiką!
Ir kur jis taip skuba? Ką vertingo su savo laiku daro? Kad svarbiau už pamestus daiktus?
Ir keli padorios išvaizdos piliečiai prisijungė prie piktinimosi choro.
Va tokiais momentais mane apima negailestingas fašizmas...
O kai vaikinukams vairuotuojas įteikė popieruką, tie padėkoję išlipo ir pajudėjom - vairuotojas vėl sustojo, nes pamatė pažįstamą akląjį - dažnai jį matau apylinkėse. Sustojo, atidarė duris, šūktelėjo. Aklasis įlipo. Šypsosi. Ačiū, sako.
Ta žmonijos atlieka, atleiskmanveišpatie, vėl užsiburbuliavo - na va, gražiausia, jau net ir ne sustojime stojam, toli taip nuvažiuosim...
Vat kur mano mauseris...